Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2015

Susipynusios balso stygos.

Vaizdas
Šiandien atsikėliau ir tyliai sau tariau: bus gera diena. Nežinau kodėl, bet nusiteikti save šiek tiek labiau optimistiškai nei įprasta yra visai neblogas įprotis. Nors diena nebuvo kažkuo išsiskirianti. Išsiskyrė tik mintys, kurios plaukiojo mano galvoje. Šiomis dienomis negalėjau daug kalbėti, nes skleidžiamas balsas priminė piktą kranklį, grėsmingai sukantį ratus aplink žmones. Tačiau aš nebuvau pikta - tiesiog peršalau. Vėl. Esu giliai nusivylusi ir nuliūdinta savo imuninės sistemos, kuri net neiškovoja pergalės prieš paprasčiausią slogą. Tik šį kartą apsiėjau be atostogų. Dar vakar auklėtoja susirūpino, kokio velnio aš ėjau į tą mokyklą, jei galiu ramiai gulėti namie. Girgždančiu balsu aiškinausi, jog reikia atsiskaityti keletą darbų, o ir namie nėra daug veiklos. Žmonės man tiek daug visko pasakojo, o aš tik šypsojausi ir linksėjau, nes juk pas mane balso stygos susipynusios į vieną, keistos formos mazgą. Sužinojau krūvą dalykų. Tačiau ryšulys po truputį atsipalaiduoja. Tikriaus

Įsijungiau muziką, kad trumpam paskandinčiau gyvenimą.

Vaizdas
Ši situacija kartojasi kiekvieną dieną. Pripažinsiu, jog kartais mano gyvenimas pats prisiprašo lengvo panardinimo į šaltą vandenį, kad atsigautų, tačiau tam tikruose garsuose aš maudausi kiekvieną dieną. Taip, esu viena iš tų žmonių, kurie labiausiai įsirėžusias galvon dainas klausosi ištisas savaites. Net ne dienas. Jeigu aš klausausi dainos, aš ją išnarstau po vieną kaulelį (o gal tikslingiau sakyti po vieną natą ?), pradedant vokalu ir dainos žodžiais, baigiant bosinės gitaros garsais. Man patinka analizuoti, gilintis ir aprašinėti. Visą gyvenimą tą darau ir net neketinu sustoti. Šiandien - dalinuosi su Jumis trimis, pastaruoju metu, labiausiai klausomais kūriniais. Arctic Monkeys - Do Me A Favour. Kai klausau šito kūrinio visada užsimerkiu ir leidžiu sau įsivaizduoti kiekvieną dainos žodžių eilutę. Klausant sukyla viskas, kas jau rodos buvo nuskendę mano mintyse, aplanko kažkokia keista nostalgija. Darau hipotezę, kad pati daina apie skaudų išsiskyrimą, kurio dar iš tiesų

Jis mėgsta pasirodyti naktimis.

Vaizdas
Šiandien aš niurzgu, nes pabudau, kai akių vokus beveik sudegino pro langą įkyriai spinduliais besimėtanti saulė. Tą didelį, danguje besimėtantį objektą aš pripažįstu tik pavasarį ir vasarą, o žiemą mane trikdo tai, jog saulė šviečia, tačiau šaltis laksto aplink mane. Diena net neįsibėgėjo, o jau išgėriau tiek arbatos ir kakavos, kad sumušiau asmeninį rekordą. Pamačius ryškią saulę, galvoje į paviršių iškilo visos priežastys, kodėl esu taip besąlygiškai įsimylėjusi naktis ir mėnulį. Kažkada net parašiau tekstą apie tą naktimis danguje klajojantį objektą. Niekas nėra atkreipęs dėmesio, kaip dažnai mes dėl įvairių dalykų kaltiname mėnulį. Taip, tą patį dangaus kūną, kuris kiekvieną naktį pavaduojantį saulę, geba keisti savo formą ir tiesiog kabo kartu su žvaigždėmis aukštai danguje. Atrodo toks didelis ir gražus. Kodėl turėtų kažkuo mums nusikalsti? Bet pasirodo nusikalto mokytojui, kuris ironiškai šyptelėjęs tarstelėjo: „Nesimokote, nes ne ta mėnulio fazė, taip?“ Nusikalto ir draug

Tamsiai mėlynas penktadienis.

Vaizdas
Aš maniau, jog tamsa gali būti tik juoda, tačiau pro langą matau tik tamsiai mėlyną spalvą, švelniai apgaubusią horizontą. Tokio gražaus atspalvio seniai nemačiau. Jei tik galėčiau atsargiai nuskinčiau gabalėlį ir įsidėčiau į stiklainį. Deja, bet negaliu. Nespėju net sumirksėti juodomis blakstienomis ir pro mane, kaip migruojantys paukščiai, pralekia dar viena savaitė. Šiandien nerymojau mokyklos koridoriuje aštuntą ryto, laukdama istorijos modulio, į kurį einu tik dėl to, jog dažniausiai žiūrime filmus. Sėdėjau automobilyje ir apatiškai žiūrėjau į aprasojusį langą, kuriuo tingiai leidosi vienišas lašas. Praleidau visas septynias pamokas, tarsi leisdama žmonėms manęs pasiilgti, bet tik tiek, jog jie net patys nejaustų. Kartais man patinka dingti ir išjungti telefoną, kompiuterį ir kitus susisiekimo prietaisus. Man patinka, kai kiti pasigenda, ieško, bando susisiekti ir paklausti kodėl nepasirodžiau jų akyse. Tarsi vis nejučiomis tikrinčiau ar kažkas dar rūpinasi šituo rudaplaukiu, žal

Besišypsanti siela.

Vaizdas
Žinot, pagalvojau, jog geriausia, kai šypsaisi ne fiziškai, nes dauguma mūsų jau moka tą daryti net tada, kai viduje griūna dalimis. Geriausia, kai šypsaisi kažkur širdyje. O aš pagaliau išmokau būti įkvėpta ir šviesių spalvų. Visuomet geriausios mintys ateidavo, kai aplink būdavo niūru ir pilna keisto liūdesio, tačiau viskas vieną dieną nusibosta, taip? Juoda, nors ir graži spalva, tačiau atima daug jėgų, kai sklando aplink, todėl ir išvijau ją. Nežinau (nors gal kažkur giliai ir numanau, tik nedrįstu pripažinti), kas taip sujaukė visą mano požiūrį, bet meluočiau, jei sakyčiau, jog dabar nematau šviesių, netgi akinančių, properšų, kurios atsivėrė mano gyvenime. Būtent dėl to ir šypsosi mano siela. Pralėkusios septynios dienos nustebino mane šypsenų, netikėtų pokalbių ir sutiktų naujų žmonių gausa. Savaitę praleidusi tarp keturių šviesiai gelsvų kambario sienų, pirmadienį, aštuntą ryto, aš buvau šiek tiek sutrikusi, kai įėjusi į pilkšvą pastatą, girdėjau tiek paprastų "Labas"