sekmadienis, vasario 01, 2015

Besišypsanti siela.

Žinot, pagalvojau, jog geriausia, kai šypsaisi ne fiziškai, nes dauguma mūsų jau moka tą daryti net tada, kai viduje griūna dalimis. Geriausia, kai šypsaisi kažkur širdyje. O aš pagaliau išmokau būti įkvėpta ir šviesių spalvų. Visuomet geriausios mintys ateidavo, kai aplink būdavo niūru ir pilna keisto liūdesio, tačiau viskas vieną dieną nusibosta, taip? Juoda, nors ir graži spalva, tačiau atima daug jėgų, kai sklando aplink, todėl ir išvijau ją. Nežinau (nors gal kažkur giliai ir numanau, tik nedrįstu pripažinti), kas taip sujaukė visą mano požiūrį, bet meluočiau, jei sakyčiau, jog dabar nematau šviesių, netgi akinančių, properšų, kurios atsivėrė mano gyvenime. Būtent dėl to ir šypsosi mano siela.
Pralėkusios septynios dienos nustebino mane šypsenų, netikėtų pokalbių ir sutiktų naujų žmonių gausa. Savaitę praleidusi tarp keturių šviesiai gelsvų kambario sienų, pirmadienį, aštuntą ryto, aš buvau šiek tiek sutrikusi, kai įėjusi į pilkšvą pastatą, girdėjau tiek paprastų "Labas" ir klausimų kur buvau prapuolusi. Buvimas namuose ir diskusijos vien su dviem arogantiškomis katėmis šiek tiek sugadino mano socialinius įgūdžius. Nors ir labai minimaliai, tačiau vis vien pasijutau kažkiek reikalinga bent septyniems žmonėms. Tačiau mano apskaičiavimai gali būti ir klaidingi - niekada negali žinoti, kiek dar žmonių tyliai stebi ir mąsto, jog be tavęs būtų ne taip kaip visada. Kažkoks keistai šiltas jausmas. Slankiojau mokyklos koridoriais ir be balso skaičiavau šypsenas ant individų veidų. Skaičius stebina, ypač tokiu metų laiku, kai aplink vien tik purvo bei sniego mišinys ir net kartais pasirodanti saulė atrodo suvargusi. Aš jau seniai spjoviau į mano nuotaikos priklausomybę nuo oro sąlygų ir būnu surūgusi saulėtomis dienomis, o lietingomis ar apsiniaukusiomis - atstoju pačią saulę.
Jau nežinia kelintą kartą vis pričiumpu save mąstančią ir persijojančią viską, kas nutiko per pastarąsias dienas. Atrodo, jog nebuvo jos ypatingos, tačiau kiekviena prabėgusi sekundė tarsi tampa smėlio smiltele, grakščiai nusileidusia į didelio smėlio laikrodžio apačią. Ant pastarojo grubiomis raidėmis, juodais dažais užrašyta gyvenimas. Lyg ir ne per vėlai susivokiau vertinti kiekvieną sekundę, sakyčiau, netgi pačiu laiku - plaukai vis dar rudo atspalvio, o galvoje siaučiančios jaunos ir veržlios mintys vis dar įtikina, jog mano amžius dar neskaičiuoja dešimčių.
Penktadienio dienas buvo tarsi spyris lauk iš mano komforto zonos: juk aš visada prisibijau ir vengiu didelių, erdvių vietų, perkrautų žmonėmis, o toje aukštųjų mokyklų mugėje, jų buvo tikrai nemažas kiekis. Namo parsitempiau krūvą lankstinukų, knygelių ir brošiūrų, ant kurių puikuojasi kolegijų, universitetų pavadinimai. Kiekvienas man kažką pasakojantis studentas žiūrėdavo tiesiai į akis, todėl aš prisimenu, jog kalbėjau su dviem rudų ir dviem mėlynų akių savininkais apie dalyką, į kurį lyg ir ketinu stoti. Man nepatiko sausi pasakojimai apie studijas, todėl stengiausi kiekvieno paklausti kaip jiems sekasi. Tiesiog, labai paprastai. Maža gudrybė suveikė: akys net sublizgėdavo, kai žmogus pasakodavo kažką savito, vietoje nežinia kiek kartų kartoto teksto. O ir man pačiai daug įdomiau klausytis, kaip žmogus jaučiasi vienoje ar kitoje mokymo įstaigoje. Daugiau lyg ir nieko nepamenu įdomaus, ką nuveikiau tą dieną slankiodama ten. Stalčiuje mėtosi KTU saldainis, nors aš net neplanuoju ten stoti.
Akvilė sugebėjo laimėti rajoninį lietuvių k. filologijos konkursą ir mano drąsiai parašytas kūrinys dabar mėtosi kažkur Vilniuje. Jausmas neblogas, kai įvertina, tačiau mano pavardė rajoniniame laikraštyje parašyta su klaida. Iškėliau sau tikslą: pasiekti tokį populiarumo lygį, kai pavardę rašys būtent be tos įžūlios klaidos. Gal man vis dėlto stoti ne į anglų, o lietuvių filologiją?..

4 komentarai:

  1. Kaip smagu skaityti nors vieną linksmą įrašą! (Nesakau, kad kiti liūdni, tiesiog čia švytėte švytėjo lengvas optimizmas).
    Nors paskutinis klausimas lyg ir nereikalauja atsakymo, bet vis vien įsikišiu: o Tu stok ten, kur širdis linksta. Tiesiog.
    Ir toliau nepamesk sieloje įsivyravusios šypsenos!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ei, ačiū Tau už komentarą! Stengsiuosi nepamesti šypsenos!

      Panaikinti
  2. TAIP, TAIP, TAIP! (čia aš į Tavo paskutinį klausimą)

    esmė tame, kad labai suprantu Tavo visus aprašytus išgyvenimus. ar neatrodys per daug įžūlu, jei teigsiu, kad pajutau, kaip tiksliai Tu jauties įžiūrėdama tai tarp eilučių?... viskas dėl to, kad man visa tai labai artima ir primena savo pačios netolimą praeitį. Tu tokia miela optimistė, šaunuolė!

    dėl filologijos... mano žodis nieko nereiškia, bet aš Tave labai raginu stoti į lietuvių filologiją... jaučiu, kad ten Tavo vieta. noriu, kad stotum ten, nes jaučiu, jaučiu nors Tu ką - ten Tu labai tiktum!

    Pati esu filologė... ( lietuvių filologija ir italų kalba) aš tokia laiminga, neįsivaizduoji. Jei tik nori, galim susirašyti ir paplėti labiau apie visus šiuos reikalus. :>

    Nepaisant visko, Tu ir Tavo širdis žino geriau. Tik labai gerai pagalvok.
    Ir labai drąsiai siek savo tikslo, Tu gali!... Labai Tave palaikau!♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinai, mums BŪTINAI reikės susirašyti ir pasišnekučiuoti apie visų tų filologijų reikalus. Turiu krūvą ir vieną saują klausimų.
      Ačiū Tau už tokį nuostabų komentarą, kuris užlipino didelę šypseną man ant veido! Džiaugiuosi, jog yra žmonių, kurie skaitydami suvokia kaip yra iš tikrųjų ir patys yra patyrę kažką panašaus.
      Labai ačiū Tau! ♥

      Panaikinti