antradienis, vasario 17, 2015

Jis mėgsta pasirodyti naktimis.

Šiandien aš niurzgu, nes pabudau, kai akių vokus beveik sudegino pro langą įkyriai spinduliais besimėtanti saulė. Tą didelį, danguje besimėtantį objektą aš pripažįstu tik pavasarį ir vasarą, o žiemą mane trikdo tai, jog saulė šviečia, tačiau šaltis laksto aplink mane. Diena net neįsibėgėjo, o jau išgėriau tiek arbatos ir kakavos, kad sumušiau asmeninį rekordą. Pamačius ryškią saulę, galvoje į paviršių iškilo visos priežastys, kodėl esu taip besąlygiškai įsimylėjusi naktis ir mėnulį. Kažkada net parašiau tekstą apie tą naktimis danguje klajojantį objektą.

Niekas nėra atkreipęs dėmesio, kaip dažnai mes dėl įvairių dalykų kaltiname mėnulį. Taip, tą patį dangaus kūną, kuris kiekvieną naktį pavaduojantį saulę, geba keisti savo formą ir tiesiog kabo kartu su žvaigždėmis aukštai danguje. Atrodo toks didelis ir gražus. Kodėl turėtų kažkuo mums nusikalsti? Bet pasirodo nusikalto mokytojui, kuris ironiškai šyptelėjęs tarstelėjo: „Nesimokote, nes ne ta mėnulio fazė, taip?“ Nusikalto ir draugei, kuri pasiguodė, kad per pilnatį sunku užmigti. Nusikalto ir mamai, kuri vartydama kalendoriaus lapelius ieško palankios mėnulio fazės kirptis plaukus. Gerai, kad tie jo nusikaltimai maži ir nepastebimi ir, kad niekas negirdi jo tylaus juoko naktimis, kai visi saldžiai miega. Išskyrus mane. Stoviu prie lango užvertus galvą ir stebiu kaip iš juoko šokčioja riebus blynas danguje. Keliu tokią hipotezę, kad jam smagu erzinti žmoniją savo nepastoviomis fazėmis ir egzistavimu ir neigiu tą faktą, kad dangus šokčioja mano vaizduotėje nuo miego trūkumo.
Bet kas nutiktų, jei staiga visi suprastų jo kėslus ir jį paprasčiausiai sunaikintų? Visų pirma – liūdėtų žvaigždės ir mūsų Žemė. Gal net pradėtų streikuoti prieš žmoniją ir sukeltų apokalipsę? Antra – man nebebūtų priežasties stoviniuoti prie lango. Stebėti tuščią ir nykų dangų nėra prasmės. Nors aš pasaulio pabaigos ir nesukelčiau, vis tiek būtų liūdna.
Tačiau mėnulis vis dar yra, žvaigždės laimingos, o mano naktys turi prasmę. O ir pats mėnulis nėra jau toks blogietis – parodo naktį pasiklydusiam žmogui kelią, žavi savo užtemimais ir kitais triukais, leidžia vaikščioti ant savo paviršiaus. Ir žmones erzinti kartais naudinga. Todėl jis man ir patinka.



Saulė ar mėnulis?

10 komentarų:

  1. Kaip gražuu!
    Labai smagus rašymo stilius, lengvai "susiskaitė". :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nenustebčiau jei pasakytum, kad iš rašinių gauni dešimtukus. :)
    Tokios gražios mintys!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš rašinių dažniausiai gaunu devynetus, nes ten daug apribojimų. :D
      Dėkoju!

      Panaikinti
  3. Nors pati esu lyg iš kitos sferos (pirmenybę teikiu saulei, net jei naktis taip pat labai graži), įrašas puikus. Kaip visad.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ech, tos malonios naktys su paslaptingaisiais dangaus kūnais bei, žinoma, visų jų vedliu nuliu mėnuliu...:) Labai gražu, paprasta, žavu :))

    AtsakytiPanaikinti