ketvirtadienis, vasario 26, 2015

Susipynusios balso stygos.

Šiandien atsikėliau ir tyliai sau tariau: bus gera diena. Nežinau kodėl, bet nusiteikti save šiek tiek labiau optimistiškai nei įprasta yra visai neblogas įprotis. Nors diena nebuvo kažkuo išsiskirianti. Išsiskyrė tik mintys, kurios plaukiojo mano galvoje.
Šiomis dienomis negalėjau daug kalbėti, nes skleidžiamas balsas priminė piktą kranklį, grėsmingai sukantį ratus aplink žmones. Tačiau aš nebuvau pikta - tiesiog peršalau. Vėl. Esu giliai nusivylusi ir nuliūdinta savo imuninės sistemos, kuri net neiškovoja pergalės prieš paprasčiausią slogą. Tik šį kartą apsiėjau be atostogų. Dar vakar auklėtoja susirūpino, kokio velnio aš ėjau į tą mokyklą, jei galiu ramiai gulėti namie. Girgždančiu balsu aiškinausi, jog reikia atsiskaityti keletą darbų, o ir namie nėra daug veiklos. Žmonės man tiek daug visko pasakojo, o aš tik šypsojausi ir linksėjau, nes juk pas mane balso stygos susipynusios į vieną, keistos formos mazgą. Sužinojau krūvą dalykų. Tačiau ryšulys po truputį atsipalaiduoja. Tikriausiai savaitgalio pabaigoje jau vėl galėsiu išgirsti savo tikrą ir natūralų balsą.
Dabar sėdžiu ir klausausi kūrinio pavadinimu This House Is  A Circus ir kažkaip pagalvojau, jog mano namai irgi kaip cirkas. Tik ne tie, į kuriuos grįžtu po pamokų, miegu, valgau ir gyvenu. Greičiausiai tie, kuriuose gyvena mano sumanymai. Idėjos. Jų tiek daug ir visi tokie skirtingi, kad net akys raibsta. Ir visi primena skirtingus artistus. Žonglieriai, akrobatai, gimnastai, iliuzionistai, dresuotojai ir jų gyvūnai bei, žinoma, klounai. Prisipažinsiu, jog kai buvau maža bijodavau jų. Jie gąsdindavo mane savo nuterliotais veidais bei pernelyg didelėmis šypsenomis. Skamba tarsi iš amerikietiško filmo, kuriame veikėjas pasakoja apie nelaimingą savo vaikystę, tačiau taip buvo ir nors dabar nejaučiu jiems baimės, man vis tiek nejauku žiūrėti į juos. Visi kiti paminėti artistai bei fenomenai mano cirke yra tiesiog per dieną pamatyti ir užfiksuoti reiškiniai: pamestas ryškiai rausvas objektas mokyklos stadione, kreivai pakabintas baltas lapas su juodomis raidėmis ant skelbimų lentos, mažas brūkšnys paliktas ant nekruopščiai nuvalytos lentos, pilko sniego sauja ant pliko šaligatvio. Viskas primena mažas smulkias daleles, tačiau juk iš jų ir susidaro visuma. Kiekvieną vakarą užmerkus akis, mano namų gyventojai surengia puikų pasirodymą, kurį sudaro viskas, kas tik šmėstelėjo pro mano akis ir (ne)liko užfiksuota. Žavus reginys.
Daina pasibaigė, o pro mano namus lėtai praslinko murkiantis sidabrinis žvėris, prarijęs bent vieną individą tai tikrai. Nors ne, jie ten lenda savu noru. Šiandien tamsa juoda, per matematiką sprendžiau uždavinį su vektoriais, pavakariams skaičiau Žemaitės apsakymą, o ryte vėsus oras pasiglemžė mano sielos dalį netyčia išsprūdusią iš manęs. Tikriausiai ne tik balso stygos, bet ir smegenų vingiai susipainiojo.


6 komentarai:

  1. atrodai tokia miela asmenybė :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano balsas irgi sugadintas. ;_;
    Siaubingai jaučiuos, baisiai skauda galvą, akis, gerklę. Bet žinai, viskas turi gerąją pusę: pagaliau galėsiu atsikvėpti nuo mokytojų. <33 :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man labai patiko ši įrašo dalis: "pamestas ryškiai rausvas objektas mokyklos stadione, kreivai pakabintas baltas lapas su juodomis raidėmis ant skelbimų lentos, mažas brūkšnys paliktas ant nekruopščiai nuvalytos lentos, pilko sniego sauja ant pliko šaligatvio". Taip įdomiai "susiskaitė" ir truputėlį truputėlaitį krustelėjo mano snaudžiantį spalvotą įkvėpimą. Mm, vėl, Tavo įrašai - gal jų dėka pavyks susidėlioti ir savo mintis (kurios nebenori gražiai nugulti popieriaus lape)? :) Žavu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip džiugu, kad pažadinau Tavo įkvėpimą!
      Dėkoju Tau!

      Panaikinti