Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Kovo, 2015

Mažos blykčiojančios švieselės.

Vaizdas
Kai vasarą kyla audros, jaučiu lengvą pasitenkinimą stebėdama mirkčiojančius aplink žaibus. Nors dauguma grūmoja pirštu ir sako, kad "rizikuoji būti nutrenkta žaibo, mergyt", aš vis vien susižavėjusi žiūriu į lengvas blykčiojančias švieseles toli laukuose. Geriau nei fejerverkai. Tačiau dabar visos tos mažos blykčiojančios šviesos gyvena kažkur pas mane. Tikslios vietos negaliu išduoti, vieną dieną jos trankosi į širdies sieneles, po to atsiranda kažkur ties siela, dar kitą dieną pajuntu, jog jos jau kažkur mano mintyse. Lengvai mirkčioja ir nušviečia tamsiausias galvos kerteles, kuriose dažnai slepiasi liūdesys, baimė ir neviltis. Antra diena, kai viskas aplink mane apsiniaukę: pradedant oru, baigiant žmonių veidais ir jų mintimis. O aš taip norėjau, kad per atostogas šviestų saulė ir kiti neskandintų manęs savo pačių liūdesyje. Gavosi taip, jog aš dūsauju žiūrėdama pro langą į linkstančias nuo šiurpaus vėjo medžių šakas ir begalybę mažų, didelių balų, kurios mirkteli man i

Du iš keturių.

Vaizdas
Metus sudaro keturi metų laikai: žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Žiemą išgyvenome, o man vis dar sunku priprasti, jog termometro stulpelis jau perlipo nulio ribą, saulė vis dažniau apšviečia mano kambarį ir man jau nebereikia storos žieminės striukės. Atrodė, jog žiema truks daug ilgiau, nei planuota. Tačiau dabar pro langą nematyti nei vieno ženklo, kad ji buvo. Anksčiau niekada nematydavau, koks žavus gali būti pavasaris. Viskas taip nurimo. Nebeliko jokios baimės, nerimo ar pykčio. Rodos, lyg visa tai kažkas būtų išplėšęs iš manęs. Sėdžiu ir žiūriu į cukraus vatą primenančius debesis. Įkvėpt, iškvėpt. Šiuo metu esu taikiai nusiteikusi, tiesiog norinti pailsėti per keletą dienų ir toliau rodyti plačią šypseną visiems aplinkiniams. Nuovargis gerai, išvalo mintis, leidžia greitai užmigti ir atsiriboti nuo visokių bjaurasčių. Laukiau atostogų ne tik dėl didesnio laisvo laiko kiekio, tačiau ir dėl galimybės pagaliau išeiti pasivaikščioti. Tik, deja, šitas planas neatrodo jau toks len

Šiaurės pašvaistės galvoje.

Vaizdas
Kol visi susižavėję stebėjo danguje lakstančias šiaurės pašvaistes, aš kietai miegojau. Tačiau rytą nubudusi jaučiausi keistai. Man atrodo, jog tas naktinio dangaus fenomenas kažkokiu būdu sukrito į mano galvą. Ten viskas kitaip nei įprastai. Jaučiuosi susaistyta su dangumi kažkokiu neapčiuopiamu ryšiu. Siautėjant jo objektams, mano smegenyse vyksta revoliucijos ir įvedamos svarbios reformos. Daug įtakos turi ir tas gaivus pavasaris, kuris veržiasi pas mane per atdarą balkoną ir sklando aplink mane, kėsindamasis pakliūti į mano vidų. Ak, kad jis žinotų, jog pas mane į sielą yra labai sunku patekti... Nors turiu jam padėkoti: jaučiuosi gyvesnė, linksmesnė ir ryžtingesnė. Žiūriu gyvenimui tiesiai į nenusakomos spalvos akis ir plačiai šypsausi. "Tavo ėjimas" - tariu. Kol kas jis dar tik tuščiai spokso į žaidimo lentą, o tuo tarpu, aš - žydžiu. Išsiskleidžiau anksčiau nei tos obelys mano sode. Kažkas naujo. Šiaurės pašvaistės keistai veikia mano smegenis. Pavyzdžiui, vakar, pas

Naivu.

Vaizdas
Atsimeni, kaip kartu gulėjome pievoje, liepos saulei pleškinant į mūsų jaunus ir besišypsančius veidus? Braukėme rankomis per aukštą žolę, žaidėm su smilgomis ir gąsdinome mažus vabalėlius, skaičiavom boružes ir jų taškelius, galvojom norus pūsdami pienės pūkus. Viskas atrodė lyg ir gerai, bet mano smegenų vingius spaudė sunki ir kieta mintis. O juk tai turėjo būti pati geriausia vasara, nes grįžai . Staiga, verčiausi ant nugaros ir atmečiau rankas į šonus, tarsi pasirengusi būti nukryžiuota vasaros pievoje. - Palaidok mane, - sušnabždėjau. Tu perbraukei ranka per mano tamsius plaukus ir žvilgtelėjai į akis. - Palaidok mane, - kartojau šnibždėdama ir žiūrėdama tau į akis, kuriose atsispindėjo sumišimas ir sutrikimas. - Nieko mums nesigaus, - tėškiau. - Kodėl? Viskas dar tik prieš akis, - nesupratai Tu ar tik apsimetei, jog nesupranti. - Ne. Tu nežinai, ką reiškia laukti ir nesulaukti. Kažko tikėtis ir turėti tuščių vilčių, kurios niekada nepasiteisins. Ar skaičiavai dienas be manęs? Ne

Pilnametė.

Vaizdas
Kaip keista, kai metuose būna diena, kuris skirta vien tik tau. Visi šypsosi, plekšnoja per petį, spaudžia ranką, nepabijo ir apsikabinti. Tikriausiai žinote kaip būna per tuos gimtadienius... Pastaruoju metu arba visą šią savaitę mano galvoje skambėjo labai nedaug minčių. Vienintelė, tokia ryškesnė nei kitos buvo ta, jog kovo penktą aš šoktelsiu į pilnametystę ir galėsiu pasimėgaudama sakyti, jog man dabar aštuoniolika . Siaubingai keistai jaučiuosi. Lyg nepaaugau dar (ačiū Dievui), veido bruožai neišsikraipė, o mintys nepasikeitė, tačiau kažkoks nejaukumas tyko manęs. Ten tikriausiai buvo suaugusio žmogaus statusas, kuris dabar tai jau tikrai mane prigriebs. Turėti dieną, kuri yra tokia skausmingai sava yra privalumas. Žvelgiant iš šono galima pagalvoti, kad elgiuosi šiek tiek savanaudiškai, tačiau supraskit ir mane - dėmesio centras nėra mano lankomiausia vieta ir kiekvienas norime pasijusti kažkiek svarbūs ir mylimi. Dievaži, per jokį kitą gimtadienį nemačiau, negirdėjau, neskaič

Baimės akys didelės.

Vaizdas
Dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuris išdidžiai baksnotų sau į krūtinę ir drąsiai sakytų "Esu visiškas bebaimis". Net ir patys narsiausi mano pažįstami turi kažkokią mažą, vos įžiūrimą baimę. Ar kada nors pagalvojote, koks keistas dalykas tai yra. Mes susikuriame iliuziją ir tirtame krečiami drugio pamatę mums siaubingus dalykus. Norite papasakosiu ko bijau aš? Nevaidinu bebaimės, tačiau kartais mėgstu pabrėžti, jog natūralūs dalykai nekelia man jokios fobijos. Griaustiniai, žaibai, vorai, aukštis, greitis - visa tai neverčia srove tekėti šaltam prakaitui ir širdžiai šokti krūtinės. Dalykai, kurių aš bijau - labiau susiję su mano galva ir tai kas joje. Konkrečiau - psichologiniai dalykai ir mintys, kurios sukelia daugiau streso nei dangumi nuriedėjęs griaustinis ar nepiktybiškas voras, kabantis palubėje ir besisupantis savo tinkle. Kartais mano smegenys sukuria tokius vaizdinius, jog net sugeba įtikinti, kad tai realus reiškinys. Pasirodo reikia bijoti ne aplinkos, kuri t