sekmadienis, kovo 01, 2015

Baimės akys didelės.

Dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuris išdidžiai baksnotų sau į krūtinę ir drąsiai sakytų "Esu visiškas bebaimis". Net ir patys narsiausi mano pažįstami turi kažkokią mažą, vos įžiūrimą baimę. Ar kada nors pagalvojote, koks keistas dalykas tai yra. Mes susikuriame iliuziją ir tirtame krečiami drugio pamatę mums siaubingus dalykus. Norite papasakosiu ko bijau aš?
Nevaidinu bebaimės, tačiau kartais mėgstu pabrėžti, jog natūralūs dalykai nekelia man jokios fobijos. Griaustiniai, žaibai, vorai, aukštis, greitis - visa tai neverčia srove tekėti šaltam prakaitui ir širdžiai šokti krūtinės. Dalykai, kurių aš bijau - labiau susiję su mano galva ir tai kas joje. Konkrečiau - psichologiniai dalykai ir mintys, kurios sukelia daugiau streso nei dangumi nuriedėjęs griaustinis ar nepiktybiškas voras, kabantis palubėje ir besisupantis savo tinkle. Kartais mano smegenys sukuria tokius vaizdinius, jog net sugeba įtikinti, kad tai realus reiškinys. Pasirodo reikia bijoti ne aplinkos, kuri tave supa, o to, kas yra giliai giliai tavo viduje.
Ilgą laiką galvojau, kad turiu kažkokią keistą baimę žmonėms. Būdavo sunku dalyvauti renginiuose, viešuose susibūrimuose ar tiesiog eiti gatve. Kai artimam draugui papasakojau, jog bijau žmonių, jis nustebo ir sumišęs paklausė "Kaip tai bijai?". Ir beaiškindama jam kodėl bijau, aš suvokiau, jog bijau ne žmonių, o to, ką jie galvoja apie mane. Mane kamuoja tarsi paranoja, jog jie susikuria neigiamą įvaizdį apie mane, smerkia ar kritikuoja. Vieni turi baimę kalbėti viešai, o aš turiu baimę rodytis viešai. Tačiau gera žinia ta, jog aš po truputį atsigaunu ir lendu lauk iš savo kiauto. Smalsumo vedama paklausiau poros žmonių, ko bijo jie. Atsakymai buvo skirtingi, tačiau tuo pačiu ir panašūs. Tarp įvairių realių ir apčiuopiamų dalykų buvo paminėta ir baimė prarasti artimą žmogų. Pati išgyvenusi tą kraupų praeitų metų kovą, aš supratau, jog tai ir bus mano vienintelė silpna vieta visą likusį mano gyvenimą. Šeima vis dar stovi pirmu numeriu prioritetų sąraše. Mirtis kartu atsiveda ir kitą fobiją: siaubą varo vienišumas. Ne, ne tas vienišumas, kai tiesiog sėdi viena kambaryje ir liūdi. Nekenčiu jausmo, kai taip jautiesi būdama būryje žmonių. Atrodo juokiesi, bendrauji, tačiau kažkas ne taip, kažko trūksta. Nuogąstauju ir dėl minties, jog vieną dieną liksiu visiškai viena ir nebeturėsiu net peties atsiremti ir tiesiog iš visos širdies išsiverkti. Pasaulis man neatrodo labai draugiškas, bet artimųjų šypsenų. Yra dviejų rūšių vienišumas ir abiejų aš bijau. Tačiau nevadinu savęs silpna dėl tokių dalykų. Bijoti normalu, baimė yra mūsų draugė, kuri padeda susivokti.
Sako, jog reikia perlipti savo baimes. Bet kaip jas perlipti, jei jos tik įsivaizduojami barjerai mano (o galbūt ir jūsų) galvoje. Kita vertus, man jos nekelia kažkokio ypatingo diskomforto (išskyrus tą vietą apie mano santykį su žmonėmis). Tikiu, jog jei vienas iš naktinių pokalbių, per kuriuos mano širdis visiškai atsiveria, būtų apie baimes, aš jų rasčiau ir daugiau. Deja, bet tokio pokalbio dar neteko turėti.
Neleiskite nereikšmingoms baimėms valdyti jūsų gyvenimo, tačiau nereikia jų ir smerkti. Nemanau, jog jos turi piktų kėslų.

Papasakokite, ko bijote Jūs.

12 komentarų:

  1. Akvile, skaitai mano mintis. Ką tik baigiau tau rašyti laišką, kuriame rašiau apie savo baimę žmonėms. Žinau tą jausmą, turbūt kiekvienas yra patyręs tą baimę, nors jos ir nepripažįsta turįs. Ir taip pat bijau to kas gyvena mano mintyse, bet kaip ir sakei - baimė yra natūralu. Ant įrašo spaudžiu didžiulį 'patinka'!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Simona, kartais mano telepatiniai gabumai suaktyvėja... Džiaugiuosi, kad pasidalinai savo mintimis! Ačiū už komentarą!

      Panaikinti
  2. Bijau prarasti mylimus žmones (jog jie mane paliks ir pan.), todėl labai sunkiai ką nors prisleidžiu, bet dar nei vieno neesu įsileidusi į giliausias sielos gelmes.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš irgi laikau žmones per ištiestos rankos atstumą ir neleidžiu priartėti. Tačiau verta turėti omenyje, jog vieną dieną atsiras toks, kuris sugebės prasibrauti į sielą.
      Dėkoju už komentarą. :)

      Panaikinti
  3. Aš bijau artimųjų mirties, tiesiog bijau, kad vieną rytą atsibusiu ir sužinosiu, kad kažkas man artimo mirė. Taip pat bijau sau brangių žmonių liūdesio ir... Prisiminimų netekties. Bijau, kad tai, kas vieną kartą buvo geriausias dalykas gyvenime, kitą kartą nebus net prisiminama. Trumpai tariant - bijau užmiršti gražius dalykus.

    Įrašas pasirodė nepaprastai atviras ir, kaip visada, gražus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ech, dabar susimąsčiau apie atminties netekimą. Kaip baisu būtų prarasti visus taip ilgai puoselėtus ir brangintus atsiminimus...

      Ačiū Tau!

      Panaikinti
  4. Tekto daug, bet nei kiek nepabodo skaityti! :)
    Aš irgi bijau žmonių, visos rūšys (kad ir kiek jų ten yra) mane gąsdina. Gal net gi labiau nei tave.
    Labai bijau ateities, be galo, klausimų pilna galva dėl šio reikalo. Kaip ir kiekvienas žmogus manau, bijau artimųjų žmonių netekties, vienišumo.
    Bei daug kitų kaip tu pavadinai natūralių dalykų. Dažnai girdžiu „myžnė“. Susimastau...Bet tai juk tiesa, jie nieko blogo nepasako, tik pateikia teisingą faktą kitokia forma.
    Labai patiko :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju už nuoširdų komentarą! Baimė yra labai keistas dalykas, bet be jos mes būtume šiek tiek kitokios asmenybės, ar ne?

      Panaikinti
    2. būtent.
      Visiškai pasikeistume, viską drįstume, tarkim rėkti, muštis ar šiaip vogti ir pnš. Manau būtų daug agresijos, o dabar mes save pristabdome, nes bijom, o kas bus, o jeigu tas o jei anas?
      Tad be baimių ne tik mes būtume kitokios asmenybės, bet ir visas pasaulis apvirstu aukštyn kojom.

      Panaikinti
    3. Todėl ir sakau, jog baimės yra dalykas, be kurio būtų sunku. ;)

      Panaikinti
  5. Hmm..
    Visų pirma, tai, o, Akvile, kaip man patinka Tavo rašymo stilius ir mintys! Kad ir kiek kartų tai buvau sakiusi! :D Tačiau prisipažįstu, kartais, kai čia užsuku ir pamatau kokį ilgesnį įrašą, pagalvoju, kad gal neskaitysiu, tingiu kažkaip, vėliau, kai turėsiu daugiau laiko tą padarysiu, bet kai pradedu skaityti, visiškai užsimirštu ir pasineriu į Tavo pasaulėlį iki pat paskutinės raidės, paskutinio ženklo. Tai juk nuostabu! Užkabini ir įtrauki.:))

    O kas liečia baimes... Aš bijau suklysti. Man atrodo, kad nebijau, kad esu drąsi ir viskas visada gerai, bet iš tiesų, jei darau kažką naujo (ar nebūtinai), visą laiką nervinuosi, kad man neišeis, kad nieko nemoku, kad nepavyks, kad susimausiu ir panašiai... Dėl to slopinu savo kūrybingumą ir visus kitus gerus dalykus, dėl šios priežasties geriausiai kurti moku tik tada, kai būnu pati su savimi, namie, viena. Tai užknisa! Visi mokytojai sako: "Iš klaidų mokomės, nebijokit, vaikai, klysti", bet tai c'mon, tie patys mokytojai vėliau juokiasi ir it varnai karksi pašiepdami "kvailus" klausimus. Gal būtent tokios absurdiškos situacijos mokykloje ir pagimdė tokią baimę.

    O dėl visokių kitų dalykų, tai negaliu sakyti, kad kažko bijau. Tarkim, vorai man tiesiog nepatinka. Seniau aš su jais mėgdavau žaisti, gaudyti, o dabar man jie tiesiog bjaurūs. Su savo šešiom akytėm, aštuoniom kojytėm... Na, panašiai ir su kitais dalykais. Mirtis - gyvenimo dalis, tad ir ji manęs nebaugina. Ji gali tykoti už kiekvieno kampo, tokia nežinia skatina pamiršti kvailas baimes ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

    Ach, na ir prirašiau!..:D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man patinka, kai komentarai būna trijų pastraipų! :D
      Aušrine, oi, kaip man patinka Tavo komentarai! Nudžiungu kaip mažas vaikas perskaičiusi.
      Baimė suklysti. Hmm, iš tikrųjų, atrodo taip, jog ją įskiepijo mokykloje. Man suskaudo širdį perskaičius, jog slopini savo kūrybingumą. Taip negalima! Ypač, kai esi toks talentų prisikaupęs žmogus!
      Ačiū už komentarą! Labai labai!

      Panaikinti