sekmadienis, kovo 29, 2015

Du iš keturių.

Metus sudaro keturi metų laikai: žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Žiemą išgyvenome, o man vis dar sunku priprasti, jog termometro stulpelis jau perlipo nulio ribą, saulė vis dažniau apšviečia mano kambarį ir man jau nebereikia storos žieminės striukės. Atrodė, jog žiema truks daug ilgiau, nei planuota. Tačiau dabar pro langą nematyti nei vieno ženklo, kad ji buvo. Anksčiau niekada nematydavau, koks žavus gali būti pavasaris.
Viskas taip nurimo. Nebeliko jokios baimės, nerimo ar pykčio. Rodos, lyg visa tai kažkas būtų išplėšęs iš manęs. Sėdžiu ir žiūriu į cukraus vatą primenančius debesis. Įkvėpt, iškvėpt. Šiuo metu esu taikiai nusiteikusi, tiesiog norinti pailsėti per keletą dienų ir toliau rodyti plačią šypseną visiems aplinkiniams. Nuovargis gerai, išvalo mintis, leidžia greitai užmigti ir atsiriboti nuo visokių bjaurasčių. Laukiau atostogų ne tik dėl didesnio laisvo laiko kiekio, tačiau ir dėl galimybės pagaliau išeiti pasivaikščioti. Tik, deja, šitas planas neatrodo jau toks lengvai įgyvendinamas. Jau trečia diena kaip esu mielai po namus šlubuojanti būtybė. Turiu draugę traumą, kuri niekaip nepaleidžia dešinės čiurnos. Tačiau šiandien jau geriau. Apskritai, šiandien geriau. Nes vėl pasukom laikrodžius valanda pirmyn, viskas kaip buvę ir aš dvigubai labiau laukiu vasaros.
Kai pagalvoji, labai keistas dalykas yra laukimas. Tai toks neapčiuopiamas reiškinys, kuris reikalauja daug valios, pastangų, pasitikėjimo ir kantrybės. Jis būna įvairių rūšių bei formų: laukimas poliklinikoje prie gydytojo kabineto, laukimas kol iš už pastato kampo išnirs draugas, su kuriuo susitarei susitikti, laukimas kol ateis gimtadienis, kai pasensi metais, laukimas, kol grįš kažkoks ypatingas žmogus ir pagaliau galėsi su juo susitikti arba paprasčiausias laukimas eilėje, parduotuvėje, rankose laikant batoną ir pakelį tirpios kavos. Ir kiekvienas iš jų vis kitoks, kartu su savimi atsivedantis ir grupę vis kitokių jausmų: susierzinimas, nekantrumas, ilgesys, džiaugsmas. O kai atrodo, jog jau sulauki, viskas baigiasi trigubai greičiau nei tikėjaisi. Tiesiog išsprūsta iš rankų ir tenka ieškoti kito dalyko, kurio galėtum tikėtis.
Laukti yra keista. Ypač, kai žinai, jog sulauksi. O laukti aš niekada taip ir nemokėjau. Visada darau kažką ne taip: arba laukiu pernelyg stipriai, arba per silpnai, abejodama ar apskritai verta.

Dabar aš dar kartą savęs paklausiu, ar per daug nenuvarginsiu savęs laukdama bei rizikuodama leisti svetimam suplėšyti mano sielą.

O ko lauki Tu?



6 komentarai:

  1. Gražu. :3
    O aš laukiu... vasaros...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū!
      Vasaros laukia tikriausiai kas antras žmogus. :3

      Panaikinti
  2. Žavus įrašas.
    Aš laukiu vasaros (savaime suprantama), laukiu bjaurasties, atsiradusios mano gyvenime, pabaigos ir labai labai laukiu... Pavasarinių žiedų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju!
      Ech, pavasariniai žiedai. Pirmieji būna ypatingai gražūs.

      Panaikinti
  3. Užtruko keletą sekundžių, kol supratau, apie kokią traumą parašei :D cha, gerai čia sužaidei!

    O.. ir vėl laukimas. Pamenu, kai abi kažko laukėm ir rašėm kažką panašaus savo tinklaraščiuose tuo pačiu metu. O dabar aš vis bandau nieko nebelaukti. Na, laukiu nebent tik to, kol žmonės nustos laukti ir pradės džiaugtis šia diena, šia akimirka. Galima ir laukti, ir džiaugtis akimirkos grožiu vienu metu, žinoma galima. Bet žmonės tai užmiršta kurdami gražias ateities vizijas... "O... vėliau bus gerai, dabar visą šitą tik iškęsiu..."

    Ei, bet juk taip nuostabu džiaugtis čia ir dabar, tiesiog neturint nieko, net ir to laukimo.:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ei, aš juk negaliu paprastai parašyti "pasitempiau čiurną". Reikia surasti įdomesnį žodžių derinį perteikti paprastiems dalykams!
      Gyveni ir lauki. Tikriausiai negalėčiau be laukimo. Būtų tuščia.
      Ačiū labai Tau už komentarą!

      Panaikinti