antradienis, kovo 31, 2015

Mažos blykčiojančios švieselės.

Kai vasarą kyla audros, jaučiu lengvą pasitenkinimą stebėdama mirkčiojančius aplink žaibus. Nors dauguma grūmoja pirštu ir sako, kad "rizikuoji būti nutrenkta žaibo, mergyt", aš vis vien susižavėjusi žiūriu į lengvas blykčiojančias švieseles toli laukuose. Geriau nei fejerverkai. Tačiau dabar visos tos mažos blykčiojančios šviesos gyvena kažkur pas mane. Tikslios vietos negaliu išduoti, vieną dieną jos trankosi į širdies sieneles, po to atsiranda kažkur ties siela, dar kitą dieną pajuntu, jog jos jau kažkur mano mintyse. Lengvai mirkčioja ir nušviečia tamsiausias galvos kerteles, kuriose dažnai slepiasi liūdesys, baimė ir neviltis.
Antra diena, kai viskas aplink mane apsiniaukę: pradedant oru, baigiant žmonių veidais ir jų mintimis. O aš taip norėjau, kad per atostogas šviestų saulė ir kiti neskandintų manęs savo pačių liūdesyje. Gavosi taip, jog aš dūsauju žiūrėdama pro langą į linkstančias nuo šiurpaus vėjo medžių šakas ir begalybę mažų, didelių balų, kurios mirkteli man ir kaip paslaptį atskleidžia tai, jog naktį lijo. Žinau, pati girdėjau. Gulėjau stačiomis akimis pusę keturių nakties ir klausiausi graudžios istorijos, kurią pasakojo lietus. Pasirodo mus abu kažkada yra palikę. Tik aš neverkiau, nes nemačiau prasmės. Visada taupau ašaras kažkam svarbesniam. Nes nelaimės mūsų šeimoje matuojamos būtent mano ašarų kiekiu. Jei Akvilė neverkia - viskas bus gerai, tačiau, neduokdie, kas nors pamatys ašarą ant skruosto, pamanys, jog jau viskas. Racionalioji Akvilė, niekada neverkianti ir tvirtai stovinti ant žemės, kitaip tariant - visados jaučianti pagrindą po kojomis. Mačiau per daug nukritusių žmonių, kurie nesugebėjo atsistoti, todėl tik dar stipriau bandau išsilaikyti stovimoje pozicijoje. Nugriuvus mirtinai sutryps kiti, kurie braunasi per gyvenimą nežiūrėdami kitų. Taigi, lietus tyliai išsiverkia man ant peties, aš jį paguodžiu ir bandau vėl sudėti bluostą, nes į galvą pradeda lysti pernelyg skaudžios, ir tuo pačiu įkyrios, mintys. Reikia miegoti. Prieš išjungiant protą dar spėju pagalvoti, kad per dažnai miegas būna vienintelis mano išsigelbėjimas.
Tikiuosi, jog kai ryt pabusiu, mažos blykčiojančios švieselės bus kažkur ties mano širdimi. Ten įsibrovė keletas bjaurių būtybių, kurios nemoka nuomos, tačiau nenori palikti tų apartamentų. Kaipgi nenorės - mano viduje šilta, jauku ir nuoširdu. Jos nesuvokia, jog išlaikyti tyrą vidų kainuoja. Smulkūs žaibai klaidžiojantys mano vidumi tvarkosi geriau nei aš pati. Tik niekaip nesuprantu - iš kurie jie pas mane?

Man labai patinka naktimis stebėti kaip naktį automobilių šviesos, prasmukusios pro mano langą, atsimuša į mano kambario sieną ir paskui lėtai nuslenka į kampą. Patalpa tampa baugščiai apšviesta ir kiekvienas šešėlis tampa šiurpuliukų, perbėgančių visu kūno paviršiumi, kaltininkas.



2 komentarai:

  1. Gražu ir, ir, ir... ir puikiai atspindi dabartinius mano jausmus. Atsitiktinumas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū!
      Iš atsitiktinumų susidėlioja gyvenimas. ;)

      Panaikinti