sekmadienis, kovo 15, 2015

Naivu.

Atsimeni, kaip kartu gulėjome pievoje, liepos saulei pleškinant į mūsų jaunus ir besišypsančius veidus? Braukėme rankomis per aukštą žolę, žaidėm su smilgomis ir gąsdinome mažus vabalėlius, skaičiavom boružes ir jų taškelius, galvojom norus pūsdami pienės pūkus. Viskas atrodė lyg ir gerai, bet mano smegenų vingius spaudė sunki ir kieta mintis. O juk tai turėjo būti pati geriausia vasara, nes grįžai. Staiga, verčiausi ant nugaros ir atmečiau rankas į šonus, tarsi pasirengusi būti nukryžiuota vasaros pievoje.
- Palaidok mane, - sušnabždėjau.
Tu perbraukei ranka per mano tamsius plaukus ir žvilgtelėjai į akis.
- Palaidok mane, - kartojau šnibždėdama ir žiūrėdama tau į akis, kuriose atsispindėjo sumišimas ir sutrikimas.
- Nieko mums nesigaus, - tėškiau.
- Kodėl? Viskas dar tik prieš akis, - nesupratai Tu ar tik apsimetei, jog nesupranti.
- Ne. Tu nežinai, ką reiškia laukti ir nesulaukti. Kažko tikėtis ir turėti tuščių vilčių, kurios niekada nepasiteisins. Ar skaičiavai dienas be manęs? Ne. O aš skaičiavau. Ir kuo toliau, tuo labiau tas skaičius mane graudina ir ardo tai, kas yra tarp mūsų.
Tu žinojai, kad aš teisi. Po galais, žinojai, tačiau nieko nebandei keisti. Atsisėdau pievoje ir pirštų galais perbėgau per tavo skruostą, nuėmiau vainiką nuo savo galvos ir uždėjau ant tavo šviesių plaukų kupetos. Atsistojau, bet tu griebei mane už rankos ir meldei pasilikti. Grubiai ištraukiau savo ranką iš tavosios.
- Palaidok mane ir visas tas akimirkas kartu, iš jų jokios naudos. Sukalk karstą iš visų vilčių ir lūkesčių, o tada žingsniuok savosios laimės link, nes ji toli gražu nelaukia tavęs ir manęs. Ji laukia tik tavęs. Aš tai žinau. O aš nepražūsiu, prižadu. Mano laimė irgi laukia, tik ne kartu su tavąja.
Tavo akys komiškai išsipūtė, mačiau kaip smegenys apdoroja visus mano pasakytus sakinius ir frazes. Tačiau koks skirtumas. Jau per vėlu, o aš nekenčiu suteikti antrų šansų. Nusišypsojau tau paskutinį kartą ir braukdama rankomis per aukštą žolę nuėjau.
Tai ar atsimeni tą karštą liepos dieną, kai liepiau tau mane palaidoti? Nes aš atsimenu. Ryškiai ir su visomis smulkiomis detalėmis. Taip pat ryškiai prisimenu ir tavo šypseną su duobutėmis lūpų kampučiuose. Tačiau prasmės nebėra, nes tu mane vis dėlto palaidojai. Be menkiausios galimybės prisikelti. O aš net nepykstu, nes būtent to ir prašiau tavęs.


12 komentarų:

  1. Tai galėtų būti puiki romantinės knygos pabaiga... Lauksiu visos knygos :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Oi! Kaip gražu..
    Tikiuosi, kad kadanors ketinsi parašyti knygą, patikėk tau puikiai pasisektų!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū!
      Labai tikiuosi, jog Tavo žodžiai išsipildys!

      Panaikinti
  3. Akvile... šis įrašas ah, labai man artimas. Gal dėl to nes išgyvenau panašią situaciją..? Bet kokiu atveju, kai susimąstai,- liūdni visi šie dalykai. Ech, dar tie tuoj pat prisistatantys mano prisiminimai..

    Puikiai puikiai parašyta, skaičiau ir gėriau į save žodžius, viskas labai artima ir tikra, gal dėl to mane taip paveikė :) Tu šauni!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Išsiskyrimai visada liūdni, kad ir kokie jie bebūtų.
      Didelis ačiū Tau! ♥

      Panaikinti
    2. Tarp kitko, labai gražus naujasis dizainas! ♥

      Panaikinti
  4. Galėčiau sakyti, kad labai graži istorija, bet meluočiau. Kažin, ar Tau labai smagu prisiminti, bet... bet aprašyta nuostabiai. Skaičiau įrašą su didesniu susidomėjimu, nei kad knygą, kuri lentynoje manęs laukiančią.
    Tikiuosi greitai išvysti naujas Tavo mintis!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip man smagu skaityti tokius komentarus! Dėkoju, Rugile!

      Panaikinti
  5. Vau... vienu žodžiu vau. Sunku apsakyt tą jausmą kuris buvo manyje skaitant šį įrašą. Tiesiog nuostabu.

    AtsakytiPanaikinti