sekmadienis, kovo 22, 2015

Šiaurės pašvaistės galvoje.

Kol visi susižavėję stebėjo danguje lakstančias šiaurės pašvaistes, aš kietai miegojau. Tačiau rytą nubudusi jaučiausi keistai. Man atrodo, jog tas naktinio dangaus fenomenas kažkokiu būdu sukrito į mano galvą. Ten viskas kitaip nei įprastai.
Jaučiuosi susaistyta su dangumi kažkokiu neapčiuopiamu ryšiu. Siautėjant jo objektams, mano smegenyse vyksta revoliucijos ir įvedamos svarbios reformos. Daug įtakos turi ir tas gaivus pavasaris, kuris veržiasi pas mane per atdarą balkoną ir sklando aplink mane, kėsindamasis pakliūti į mano vidų. Ak, kad jis žinotų, jog pas mane į sielą yra labai sunku patekti... Nors turiu jam padėkoti: jaučiuosi gyvesnė, linksmesnė ir ryžtingesnė. Žiūriu gyvenimui tiesiai į nenusakomos spalvos akis ir plačiai šypsausi. "Tavo ėjimas" - tariu. Kol kas jis dar tik tuščiai spokso į žaidimo lentą, o tuo tarpu, aš - žydžiu. Išsiskleidžiau anksčiau nei tos obelys mano sode. Kažkas naujo.
Šiaurės pašvaistės keistai veikia mano smegenis. Pavyzdžiui, vakar, pasiėmiau knygą, kuri jau buvo pradėjusi rinkti dulkes mano lentynoje. Skaityti mėgau ir mėgstu, tačiau pastaruoju metu buvau kažkaip pamiršusi tą jausmą, kai akys laksto eilutėmis sudarytomis iš žodžių, o vaizduotė kuria vaizdus iš kiekvieno sakinio. Turiu tvarkingai išrikiuotų knygų eilę ant palangės. Visos kantriai laukia savo eilės. Įdomu, kiek kantrybės turi knygos. Prisiminiau ne tik skaitymą, tačiau ir lengvus pasivaikščiojimus šiltomis pavasario dienomis. Žingsniuoji netvarkingai sudėtu šaligatviu ir stebi po truputį žaliuoti pradedančius medžius, bundančią žolę ir šviesiai melsvą begalinį dangų. Pavasaris keistas. Toks gaivus, tyras ir šviesus. Labai keistas kontrastas po tamsios, niūrios ir purvinos žiemos. Anksčiau jo nemėgau, nes tai būtent tas metų laikas, kai čiaudžiu tarsi mažas kačiukas ir turiu porą ašarojančių akių. Aha, pavasarinės alergijos yra vienas didelis minusas, bet šiais metais spjaunu į tą mažą diskomfortą ir apsikabinu pavasarį. Draugystėse visko būna, reikia tiesiog su tuo susitaikyti. Jau pradedu dairytis saulėtų ir pakankamai šiltų pavasario atostogų. Pasirodo, mano organizmas tikrai buvo išsiilgęs tos saulės.
Šiaurės pašvaistės nušvietė mane ir aš pamačiau daugybę gražių dalykų. Tyliai dėkoju joms. Kairėje rankoje turiu sugniaužusi daugybę planų, o dešinė - laiko įkvėpimą už skverno. Kambarys išvėdintas, vakar gavau puokštę tulpių, širdyje gyvena mažos kibirkštėlės ir aš žinau, kad pagaliau radau žmogų, kuriuo galiu pasitikėti.

Nors niekada negali žinoti.

6 komentarai:

  1. toks lengvas, paprastas tačiau ir gražus tekstas. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mm, kaip atvira ir nuoširdu! Labai džiaugiuosi, kad Tavo mintys tokios tyros ir gražios... Kadaise būdavo kiek kitaip :) Bent jau mano galvelė piešia niuresnius vaizdinius, nors nežinau, gal čia tik atminties korekcija (laikui bėgant keičiasi juk prisiminimai). Bet kokiu atveju, dabar pasidaro labai labai gera, kai perskaitau kiekvieną iš Tavo įrašų!:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Tau!
      Gali būti, kažkada buvau super pesimistė, tačiau amžinai liūdėti - nuobodu. :)

      Panaikinti