Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2015

Nuotaikos progresas.

Vaizdas
Pirmadienis: aš pikta, viskas atrodo niūriai. Nusivyliau. Antradienis: šiandien nusišypsojau. Nes taip reikėjo. Trečiadienis: vos neatsitrenkiau į praeitį. Sutrikau. Ketvirtadienis: žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiau liūdnas akis. Net išsigandau. Penktadienis: nuoširdžiai juokiuosi kartu su grakščiu vėju, veliančiu mano plaukus. Jau neberūpi. Kartais netyčia pagalvoju, jog per dažnai mano nuotaika priklauso  nuo kitų. Lyg nujausdama tą faktą, kaip lengvai kiti gali mane valdyti ir manipuliuoti mano protu, laikausi atstumo nuo tam tikrų individų. Turiu puikiai išlavintą savisaugos instinktą, kuris, nors kartais ir nuvilia, tačiau dažnai ir gelbsti mane nuo manipuliatorių, kurie jaučia kaip lengvai gali žaisti mano nuotaikomis. Tačiau puikusis mano išnaudotojų detektorius praleido vieną personą, apsigaubusią nekalto ir gero žmogaus kailiu, Visai kaip tas vilkas su avies kailiu bandoje. Tačiau neilgai truko, jog rasčiau savo skaudaus nuotaikos kritimo žemyn kaltininką. Baisu, k

Vaizdas iš sekmadienio vakaro.

Vaizdas
Kol kas jis gana apsiniaukęs ir niūrus. Bjauriai nuspėjamas ir pernelyg rūstus balandžio oras vėl privertė prisiminti, jog egzistuoja toks reiškinys kaip sloga. Kategoriškai atsisakau peršalimo būsenos ir toliau bandau gyventi, tarsi mano sveikata auksinė ir nekamuojama jokių peršalimų. Arbatos puodeliais nuklotas visas mano rašomasis stalas, ant jo kukliai vos vietą randa keletas vadovėlių, kažkur tarp jų glaudžiasi sąsiuviniai, o aš žiūriu į juos ir jaučius, jog jėgų atsiversti literatūros knygą ir bent permesti akimis Vaižganto biografiją, bus itin keblu. Nieko keista, kad kabinėjasi sloga, jeigu mano smegenys perkaito, o kūnas suglebo iš nuovargio. Per dvi dienas restauruoti save įmanoma, tačiau šiek tiek sudėtinga. Kantriai skaičiuoju dienas iki vasaros. Pastarųjų liko vos keturiasdešimt. Kaip keista žinoti, jog yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Ir kaip sunku išsilaikyti ant tos ribos, kuri verčia balansuoti tarp priklausomybės ir nepriklausomybės. Kai tampi priklausomas nuo

“Why can’t people just sit and read books and be nice to each other?”

Vaizdas
Ir šios protingos minties autorius yra David Baldacci . Ak, kaip aš jam pritariu. Laikui bėgant retas reginys yra pamatyti žmogų, rankose laikantį knygą. Greičiau jau telefoną, nešiojamą ar planšetinį kompiuterį. Mano aplinkoje - dažniausiai skaitoma kai to reikia mokyklai ar atsiskaitymams, tačiau laisvalaikiu - eh, tai juk visiškai neįdomu, o žmones, kurie tikrai mėgsta skaityti savo malonumui galiu be vargo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tikiuosi, jog tokie stereotipai apie knygas vyrauja tik mano aplinkoje. Nes skaityti aš mėgstu. Tikrai. O visai neseniai perskaičiau porą įdomesnių knygų. Tai buvo vienos iš tų, kurias skaitant norisi išsirašyti ir cituoti kas antrą sakinį, nes akys mato, o smegenys suvokia, jog tai nuostabus kūrinys. Todėl šiandien aš papasakosiu, kokias dvi įdomias knygas perskaičiau. Jurga Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai". Pamenu, jog knygą radau besikuisdama lentynoje. Trumpas aprašymas bylojo, jog tai kūrinys apie meilės istor

Sutrikti, pasimesti, pasiklysti.

Vaizdas
Sutrikti. Pastaruoju metu jaučiuosi keistai. Aplink mane daug meilės, simpatijos ir kitų panašių dalykų, kurie priverčia plėstis akių vyzdžiams, širdžiai plakti greičiau, o smegenys griebia sveiką protą ir jie kartu išeina trumpų atostogų. Tuo tarpu, aš sėdžiu sutrikusia veido išraiška, kuri tiesiog beviltiškai mane išduoda,  jog nesusigaudau, kas apskritai vyksta mano asmeniniame gyvenime. Nedrąsu sakyti, kad viskas gerai. Visų pirma, taip nėra, o antra - dabar tokie laikai, jog žodžiai plaštake paleisti drambliu grįžta. Aplinkui tiek daug susikabinusių rankomis žmogystų, o aš tyliai pagalvoju, jog mano rankos per šaltos, kad galėčiau vaikštinėti susikibus jomis su kitu asmeniu. Nebent jis pats turės stulbinančiai šiltas rankas, tačiau teks susitaikyti ir su tuo, jog jo širdis bus šalta. Kur kas šaltesnė nei manoji, tikriausiai sugerianti visą tą šilumą skirtą visoms keturioms galūnėms. Pasimesti. Savo egzistenciją aš visuomet įsivaizduoju (arba bent jau stengiuosi) kaip milžinišką