sekmadienis, balandžio 26, 2015

Nuotaikos progresas.

Pirmadienis: aš pikta, viskas atrodo niūriai. Nusivyliau.
Antradienis: šiandien nusišypsojau. Nes taip reikėjo.
Trečiadienis: vos neatsitrenkiau į praeitį. Sutrikau.
Ketvirtadienis: žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiau liūdnas akis. Net išsigandau.
Penktadienis: nuoširdžiai juokiuosi kartu su grakščiu vėju, veliančiu mano plaukus. Jau neberūpi.

Kartais netyčia pagalvoju, jog per dažnai mano nuotaika priklauso  nuo kitų. Lyg nujausdama tą faktą, kaip lengvai kiti gali mane valdyti ir manipuliuoti mano protu, laikausi atstumo nuo tam tikrų individų. Turiu puikiai išlavintą savisaugos instinktą, kuris, nors kartais ir nuvilia, tačiau dažnai ir gelbsti mane nuo manipuliatorių, kurie jaučia kaip lengvai gali žaisti mano nuotaikomis. Tačiau puikusis mano išnaudotojų detektorius praleido vieną personą, apsigaubusią nekalto ir gero žmogaus kailiu, Visai kaip tas vilkas su avies kailiu bandoje. Tačiau neilgai truko, jog rasčiau savo skaudaus nuotaikos kritimo žemyn kaltininką. Baisu, kaip akylai turi stebėti, ką prisileidi arčiau nei ištiestos rankos atstumas. Juokingiausia tai, jog žinau, kad taip apsigausiu ne vieną ir ne du kartus, nes šis individas jau nusitvėrė tas virveles, už kurių tampo mano savijautą. Bet nieko baisaus - aš jas tuoj atimsiu ir tuo pačiu dar pagriebsiu jo. Sakoma, jog "akis už akį, dantis už dantį". Ir nėra nieko baisiau už įskaudintą žmogų. Jie jau išmokę išgyventi.
Bet, ei, jau sekmadienis, o mano emocijos parodė progresą ir viskas atrodo daug šviesiau. Iki vasaros vos trisdešimt penkios dienos, o mokykla vis labiau blunka mano kasdienybėje. Šypsotis galiu, juoktis taip pat, tai kodėl gi turėčiau švaistyti laiką suraukto veido fizionomijai. Juk laiminga galiu būti net jei viskas ir verčiasi aukštyn kojomis. Kiekvienas nemalonus įvykis laikui bėgant liks tik mažu ir nepastebimu objektu kiekvieno žmogaus gyvenime. Vertas užmiršti, tačiau tuo pačiu ir šiek tiek gaila. Čia niekas nestovi vietoje, visi mes judame tam tikromis kryptimis ir galvoti, jog viskas sukasi vien tik apie mane - naivu. Ir kvailai savanaudiška. Sako, jog būti per prievartą laimingam - jokio džiaugsmo, tačiau prisiminti visus dalykus, kurie suteikia tikslą juoktis ar šypsotis, visiškai neskausminga ir paprasta. O ir laimė tada bus ne suvaidinta, tyresnė už šaltinio vandenį. Dauguma tiesiog bijo pabandyti šyptelėti ir pasijusti laimingais, o aš didžiuojuosi savimi, nes drąsa tą padaryti tuoj viršys visas normas. Kol saulė šviečia, o širdis plaka - mano nuotaika kils aukštyn tarsi helio balionas netyčia išsprūdęs iš rankos. Nes aš galiu sau tą leisti. Visi galim.

2 komentarai:

  1. Labai filosofinis, tyras straipsnis. Šaunuolė. Tik galėtų būti mažiau pasyvo. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Matai, negatyvas prilipęs prie manęs ir jaučiasi kiekviename įraše, nors ir rašau visai neliūdna tema. Oh well.

      Panaikinti