sekmadienis, balandžio 05, 2015

Sutrikti, pasimesti, pasiklysti.

Sutrikti. Pastaruoju metu jaučiuosi keistai. Aplink mane daug meilės, simpatijos ir kitų panašių dalykų, kurie priverčia plėstis akių vyzdžiams, širdžiai plakti greičiau, o smegenys griebia sveiką protą ir jie kartu išeina trumpų atostogų. Tuo tarpu, aš sėdžiu sutrikusia veido išraiška, kuri tiesiog beviltiškai mane išduoda,  jog nesusigaudau, kas apskritai vyksta mano asmeniniame gyvenime. Nedrąsu sakyti, kad viskas gerai. Visų pirma, taip nėra, o antra - dabar tokie laikai, jog žodžiai plaštake paleisti drambliu grįžta. Aplinkui tiek daug susikabinusių rankomis žmogystų, o aš tyliai pagalvoju, jog mano rankos per šaltos, kad galėčiau vaikštinėti susikibus jomis su kitu asmeniu. Nebent jis pats turės stulbinančiai šiltas rankas, tačiau teks susitaikyti ir su tuo, jog jo širdis bus šalta. Kur kas šaltesnė nei manoji, tikriausiai sugerianti visą tą šilumą skirtą visoms keturioms galūnėms.
Pasimesti. Savo egzistenciją aš visuomet įsivaizduoju (arba bent jau stengiuosi) kaip milžinišką pievą, sunkiai ribojamą ir statomą į rėmus net paties horizonto. Žolė tokia aukšta, kad pamečiau savo takelį, kuriuo ėjau. Dabar aš tiesiog sėdžiu apsupta aukštų smilgų ir pinuosi sau suvokimo vainiką iš ryškiai geltonų pienių, melsvų rugiagėlių. Per žoles nieko nematyt, tačiau užvertus galvą gali stebėti vaiskiai mėlyną dangų be jokio debesies.  Tačiau negaliu praleisti viso savo amžiaus sėdėdama, pindama kvailus vainikus ir stebėdama įkyriai melsvą dangų. Kažkas yra sakęs, jog jei nerandi tako, vedančio toliau arba tiesiog neleidžiančio stovėti vienoje vietoje - pasidaryk jį. Aš būtinai praminsiu jį, tačiau tik tada, kai baigsiu pinti sau vainiką.
Pasiklysti. Šalia mano močiutės namų yra nedidelis miškas. Atrodo pažįstu kiekvieną medį, samanų kuokštą, krūmą ar takelį, tačiau vis vien kartais pavyksta ten pasiklysti. Pasiklysti pavyksta ir savo minčių giriose, kurios trigubai, keturgubai didesnės, nei tas mažas miškelis, kuriame smagu lakstyti basai bei traukti į plaučius gaivų ir švarų orą. Dievaži, beveik kaip Anykščių šilelis, tik čia ne Anykščiai. Lažinuosi, jog net ten nėra taip klaidu ir painu kaip mano mintyse pastaruoju metu. Dažnai atrandu save besiblaškančią ir ieškančią išeities, tačiau aplink mane vien išstypusių medžių kamienai, kurie baugūs tiek naktį, tiek dieną. Kažkaip ilgu, norisi namo. Tačiau niekaip negaliu išeiti iš to, žalio miško pavidalą mano pasąmonėje įgijusio, labirinto. Atrodo einu ratais, nes vis atsirandu pradžioje ir niekaip, net pasistiebus ant pačių pirštų galiukų, nematau pabaigos. Nors jie sako, jog pabaiga visada būna. Tiek siaubinguose, tiek pasakiškuose dalykuose.

Sutrikęs, pasimetęs ar pasiklydęs - kuris esi Tu?

4 komentarai:

  1. Tiesą pasakius, net nežinau, ką galėčiau pasakyti kito, jei ne "vėl gražu"... Per plonas mano žodynas.
    O aš dar vakar buvau visi trys kartu, o šiandien esu keistai laiminga...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O man užtenka ir to "gražu". ;) Ačiū!
      Svarbiausia, jog šiandien gali pasakyti, kad esi laiminga. :)

      Panaikinti
  2. Šiek tiek kitaip, šiek tiek gražiau, nors gal taip pat, tik dar truputėlį geriau.
    :))
    P.S. Remiantis Tavo tekstu, aš - pasimetusi.

    AtsakytiPanaikinti