sekmadienis, balandžio 19, 2015

Vaizdas iš sekmadienio vakaro.

Kol kas jis gana apsiniaukęs ir niūrus. Bjauriai nuspėjamas ir pernelyg rūstus balandžio oras vėl privertė prisiminti, jog egzistuoja toks reiškinys kaip sloga. Kategoriškai atsisakau peršalimo būsenos ir toliau bandau gyventi, tarsi mano sveikata auksinė ir nekamuojama jokių peršalimų.
Arbatos puodeliais nuklotas visas mano rašomasis stalas, ant jo kukliai vos vietą randa keletas vadovėlių, kažkur tarp jų glaudžiasi sąsiuviniai, o aš žiūriu į juos ir jaučius, jog jėgų atsiversti literatūros knygą ir bent permesti akimis Vaižganto biografiją, bus itin keblu. Nieko keista, kad kabinėjasi sloga, jeigu mano smegenys perkaito, o kūnas suglebo iš nuovargio. Per dvi dienas restauruoti save įmanoma, tačiau šiek tiek sudėtinga. Kantriai skaičiuoju dienas iki vasaros. Pastarųjų liko vos keturiasdešimt.
Kaip keista žinoti, jog yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Ir kaip sunku išsilaikyti ant tos ribos, kuri verčia balansuoti tarp priklausomybės ir nepriklausomybės. Kai tampi priklausomas nuo žmogaus sunku darosi gyventi savo gyvenimą. Visos mintys prasideda ir baigiasi to ypatingo asmens vardu. Tuo tarpu, būti visiškai nepriklausomam - rizikuoji draugystės statusu ir dažnai girdėtum priekaištą "aš tau nerūpiu", o surasti tą abipusę priklausomybę, kai trauki kitą ne ką mažiau nei jis tave - kebliau nei įverti siūlą į siaubingai mažos adatos skylutę. Išlaikyti balansą - sunku. Žmonės keisti, kiekvienas iš jų - fenomenas, kurį sutinki keliaujant link tikslų. Ir kiekvienas individas palieka vis kitokį įspūdį. Kaip apibūdinčiau žmoniją vienu žodžiu? Nenuspėjama. Ir štai, aš turiu vieną jos atstovą, kuriuo pasitikiu, nors jis pats toks neprognozuojamas, jog net baugu. Veido išraiškos tarsi niekaip nesustabdomas kaleidoskopas. Linksmas, liūdnas, laimingas, nusivylęs, išsigandęs, sutrikęs. Ir viskas vyksta per mažiau nei dešimt minučių. Keista pasitikėti įdomiais žmonėmis, niekada nežinai kaip jie reaguos į dalykus, kurie tvirtai įsikabina į širdį ir nenori jos paleisti. Jeigu išskaidytum tą žmogų, gautum dešimties visiškai skirtingų asmenų grupę. Nemeluoju. Kartais kyla klausimas, kodėl gi aš juo taip naiviai pasitikiu. O fobija nusvilti, kažkur dingusi. Sako, jog nudegimai gyja ilgiau nei paprasti nubrozdinimai ar mėlynės. Vėl ir vėl klausimas iššoka mano smegenyse: ką tu darai? kodėl esi tokia tikra, kad verta juo tikėti? kur tavo savisaugos jausmas, klykiantis "nepasitikėk bet kuo"? Tačiau aš stebėtinai rami. Reikia tiesiog tyliai palaukti. Net jei ir nudegsiu - bus dar viena pamoka, kurią įsidėmėsiu.
Kol parašiau keletą pastraipų vaizdas iš sekmadienio vakaro po truputį virsta vaizdu į naktį. Pastarasis gražesnis, toks rimtas ir išlaikęs formą daug geriau nei aš. Man reikia susiimti. Kilstelti galvą, atlošti pečius ir lėtai, tačiau su pasimėgavimu žygiuoti toliau. I got this.

Ar pasitikite žmonėmis?

4 komentarai:

  1. "Ar pasitikite žmonėmis?"
    Žmonių ratas, kuriuo pasitikiu, drastiškai mažėja (virsta rateliu, hi hi....), bet skaičius juk nesvarbus, ar ne?
    O gal įdomiais žmonėmis kaip tik būtina pasitikėti? Gal jie į viską ne taip šališkai žiūri...?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomiais žmonėmis galima pasitikėti, nes jie sąžiningesni. Manau.

      Panaikinti
  2. Myliu žmones ir jais pasitikiu. Taip. Taip, taip, taip.
    Akvilyt, sveik!

    AtsakytiPanaikinti