sekmadienis, balandžio 12, 2015

“Why can’t people just sit and read books and be nice to each other?”

Ir šios protingos minties autorius yra David Baldacci. Ak, kaip aš jam pritariu. Laikui bėgant retas reginys yra pamatyti žmogų, rankose laikantį knygą. Greičiau jau telefoną, nešiojamą ar planšetinį kompiuterį. Mano aplinkoje - dažniausiai skaitoma kai to reikia mokyklai ar atsiskaitymams, tačiau laisvalaikiu - eh, tai juk visiškai neįdomu, o žmones, kurie tikrai mėgsta skaityti savo malonumui galiu be vargo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tikiuosi, jog tokie stereotipai apie knygas vyrauja tik mano aplinkoje. Nes skaityti aš mėgstu. Tikrai. O visai neseniai perskaičiau porą įdomesnių knygų. Tai buvo vienos iš tų, kurias skaitant norisi išsirašyti ir cituoti kas antrą sakinį, nes akys mato, o smegenys suvokia, jog tai nuostabus kūrinys. Todėl šiandien aš papasakosiu, kokias dvi įdomias knygas perskaičiau.
Jurga Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai". Pamenu, jog knygą radau besikuisdama lentynoje. Trumpas aprašymas bylojo, jog tai kūrinys apie meilės istoriją, bet prieš pradedant vartyti akis, skubu pasakyti, jog čia kažkas daugiau nei dviejų žmonių meilės istorija. Net pati meilė čia buvo kitokia, nei mes esame įpratę skaityti ar regėti. Tai tarsi lengvas atsikvėpimas po visų persaldintų pasakojimų, kurie dažnai neturi ypatingos vertės. Ši knyga tai tarsi galimybė lengvai įsibrauti ir apsižvalgyti kaip mąsto jaunas žmogus. Du pagrindiniai veikėjai - Anita ir Gediminas, jų pastangos surasti savo vietą, pažiūros, gyvenimo būdas bei tikrųjų vertybių paieškos, viskas sutalpinta ir porą šimtų puslapių, išreiškiant nesudėtingais, tačiau žaviais ir subtiliais sakiniais. Siužetą sunku papasakoti, čia viena iš tų knygų, kurias reikia pajusti. O ir veikėjų patirtus nuotykius ar išgyvenimus, kiekvienas sau pritaikome skirtingai.
Čia jau antra mano perskaityta J. Ivanauskaitės knyga ir galiu pasakyti, jog sulig kiekvienu jos parašytu sakiniu, kurį praryja mano akys, man ji vis labiau patinka. Siūlau visiems tyliems romantikams, kurie nori nenuspėjamo ir nebanalaus pasakojimo ne vien tik apie meilę.
"Šalta, gaivi mėnesiena šliūkštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu!"
Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai". Man šią knygą mokyklos bibliotekoje į rankas tiesiog įgrūdo draugė, sakė, jog gera. Man to užteko, nors žodį "gera" norėtųsi pakeisti, nes knygą skaičiau šalia pasidėjusi krūvą lapelių ir rašiklį. Tiek daug gerų minčių, sakinių, žodžių derinių ar metaforų aš seniai mačiau vienoje knygoje. Pats pasakojimas - tęsinys apie Mėlynbarzdį, tiksliau jo vaikus. Jaučiu, jog mano tėvai, seneliai reaguotų šiek tiek kitaip į šį kūrinį, nei aš. Čia nauju būdu vaizduojamos sovietinės sistemos (ji ir yra tas Mėlynbarzdis), kuri tiesiog naikino žmogų, pasekmės. Trys žmonės, viena šeima ir istorijos, kuriose atskleidžiama kaip žmones gali paveikti sistema. Atrodo lyg skaitytum išpažintį. Knyga tikrai nėra lengva, o aš dar perskaičiusi spėjau pagalvoti, jog reikės skaityti dar kartą, po dešimties metų, kai turėsiu jau subrendusius asmenybę ir mąstymą. Taip, ši knyga irgi yra jaučiama, o ne pasakojama. Tik čia jausmai kitokie: melancholija, tragizmas, keistas liūdesys. O kur dar vaizdingi sakiniai, kurie padeda sukurti gana realų sovietų sistemos vaizdinį pasąmonėje. Atrodo visa tai manęs nepalietė, tačiau žinau krūvą žmonių, kuriuos ne tik palietė, tačiau ir nustūmė į bjaurią santvarką, kuri sužeidė žmogaus sielą nepagydomai.
Pabaigus skaityti knygą, aš turėjau gerą pluoštą lapelių. Nesusilaikiau neužsirašiusi visų įdomesnių sakinių. Prisižadėjau sau, jog reikės paskaityti ir daugiau šios rašytojos kūrinių, nes jos rašymo stilius toks vaizdingas ir žavus, kad ryji akimis kiekvieną simbolį.
"Bijau žmonių. O tai, kad esu vienas iš jų, man atrodo didžiausia neteisybė, kokia tik gali būti šioje žemėje."

Kokia knyga labiausiai įsirėžė į atmintį Jums?

15 komentarų:

  1. Kadangi mėgstu kiek kitokias knygas, tai man patiko "Popieriniai miestai" ir "Divergentė" trilogija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šaunu! Popierinius miestus ir aš žadu skaityti, bet niekaip neprisiruošiu.

      Panaikinti
  2. "Dievas visada keliauja incognito", "Niekada nesuklupk", "Atskalūno laiškai", "Mažoji princesė", "Eleonora ir Pakas", "Parinktieji", "Lojalioji". Iš tiesų labai labai mėgstu skaityti knygas ir džiaugiuosi, kad yra bendraminčių, kuriuos taip pat žavi ši nuostabi veikla. O dėl to, kad daugumą žmonių viešumoje galime išvysti su telefonais galima paaiškinti: bent jau man dažn. nepatinka skaityti prie žmonių, nes jaučiuosi pasimetusi, sutrikusi, stebima. Skaitant noriu jaustis rami, užtikrinta, pasinėrusi, todėl manau, kad kai kurie to vengia ir apsigynimui ar šiaip traukia elektroniką. Beje, sudominai perskaityti šias knygas, ačiū Tau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už komentarą!
      Norėčiau tikėti, jog pas mano pažįstamus tuose telefonuose mirga koks nors skaitomas tekstas, o ne žaidžiamas žaidimas. :D

      Panaikinti
  3. Jurga Ivanauskaitė apskritai kažkas dieviško ir nežemiško yra. Skaičiau jos "Miegančių drugelių tvirtovę" ir visiškai pamilau jos rašymo būdą bei ją pačią. Po to lyg pamišusi žiūrėjau įvairius įrašus ir interviu iš tų laikų, kai ji dar gyveno šiame pasaulyje.. O "Mėnulio vaikus" ir dar keletą jos knygų esu pasižymėjusi kažkur tarp gausios norimų perskaityti knygų sąrašą atstojančios lapelių krūvos, bet buvau visai užmiršusi :D Ak, kaip dabar norėčiau ją paskaityti! Bet manęs dar laukia Murakamis..:))

    Antroji knyga labai (tikrai!) sudomino. Pastaruoju metu ėmiau daug labiau domėtis sovietine santvarka, visus mus liečiančią jos praeitį ir panašius dalykus, tad ir šią knygą dabar mielai paimčiau į rankas.. Kodėl tiek daug gerų knygų ir tiek mažai laisvo laiko? Nors imčiau ir skaityčiau, kiekvieną dieną.

    O kad jau aprašei lietuvių autorių knygas, pirmoji, kuri šovė į galvą perskaičius Tavo klausimą, buvo Rasos Aškinytės "Lengviausias" - tai lyg ir meilės istorija, bet ne visai apie meilę. Toks gaivališkas, visiškai kitoks kūrinys! Ją taip pat reikia tiesiog pajusti, nėra čia ką aprašinėti :D Dar viena fantastiška knyga - "Naktinis cirkas". Skaičiau rudenį, bet jos magiškumą jaučiu dar ir dabar..:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurga Ivanauskaitė sugeba įtraukti ne daugybe veiksmo, o paprastais, tačiau nuostabiais veikėjų apmąstymais.
      Atrodo niekas netrukdo skaityti kiekvieną dieną, tačiau vis atsiranda kažkokių trukdžių, taip? Pažįstamas jausmas. :D
      "Naktinis cirkas" - knyga, kurią jau labai seniai noriu perskaityti, tačiau turiu milžiniška krūvą knygų ant palangės tiek mokyklai, tiek laisvalaikiui. Ech...
      Ačiū už komentarą, Aušrine!

      Panaikinti
  4. Tavo perskaitytos knygos atrodo ypač įdomiai ir norėtųsi jas pasiimti ir kažkur kamputyje su puodeliu garuojančios arbatos šalia perskaityti. Bet yra viena problema- aš apsikrovus knygomis nuo galvos iki kojų :D Dantų Pasta man per Kalėdas dovanojo knygą, per gimtadienį gavau iš kitos draugės knygą,o ant stalo dar pupsi knygos,kurias parsinešiau iš bibliotekos. Ką galiu pasakyti, mėgstu skaityti knygas (kaip ir tu :3) :D
    Į atmintį man labiausiai įsirėžė dvi knygos. Tai yra G.Grušaitės "Neišsipildymas" ir G.G. Marquez'o "Šimtas metų vienatvės". Pirmoji knyga įsirėžė tuo, kad skaitant ją atrodė, kad skaitai savo mintis, gal ne visas, bet bent didžiąją dalį. Tik mažas perspėjimas - tai gana pesimistiška knyga, kuri tarsi parodo visą pasaulį iš realaus pesimizmo (o gal net ir iš realizmo...) rakurso, todėl ją geriau skaityti būnant ne kokios nuotaikos (nors ir kaip žiauriai skambėtų ).
    Antroji knyga-"Šimtas metų vienatvės" iš pat pradžių pasirodė nuobodoka, bet labiau į ją įsiskaičius ir į ją įsigilinus pakeičiau nuomonę. Tai yra magiška istorija apie vieną šeimą, apie miestą, kurį jie sukūrė, ir juos supančią aplinką, magiją ir... Daugiau nieko nepasakosiu, nes tada bus neįdomu skaityti (o galėčiau apie ją kalbėti daug) :D
    Laukiu laisvesnių momentų kada galėsiu ramiai įsitaisyti, atsiversti knygą ir be jokio nervinimosi,kad ryt koks nors kontrolinis, skaityti. Tikiuosi tokie greit ateis :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kita vertus, geriau būt apsikrovus knygomis, nei neturėt ką skaityti. :D Tavo pasiūlytos knygos taip pat skamba įdomiai! Reikės pabandyti susirasti!
      Dėkoju už komentarą ir pasiūlytas knygas!!

      Panaikinti
  5. Neseniai perskaičiau J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietus". Nepatiko. Nesužavėjo nė viena mintis, dvasiškai taip pat nepraturtėjau. Drąsiau kalbant - veltui sugaištas laikas. Kaip bebūtų, perskaičiusi vieną knygą dar neskubu spręsti apie visą kūrybą, tad įdomumo dėlei bandysiu perskaityti „Miegančių drugelių tvirtovę".

    Šiąnakt baigiau skaityti „1984-ieji". Neveltui knyga bene visuose 'mast ryd' visuotiniuose sąrašuose ir pirmose jų gretose. Kažkas stipraus, velniškai stipraus. Vietomis skaitant dvasioj neaiškus sunkumas jautėsi. 10/10.

    Taip pat perskaityk „Altorių šešlėjy", jei dar neskaitei. Pažadu, tau patiks.

    Nepabaigiau skaityti tavo apsakymo, kartais vis prisimenu, ir kažkur viduje suplazda sąžinė kaltės persmelktais sparnais sparnais. Žinau tik, kad skaitydama kažką rašiausi, keli fragmentai buvo apie puikiai išlaikytą intrigą ir patį siužetą, bet pastabos apie gramatines klaidas ir gana primityvius dialogus. Bet kas netobulėja, tas lochas, o tavim aš tikiu. Beje, kaip sekėsi, kaip įvertino komisija?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Likimo ironijos atspalvis Jurgos Ivanauskaitės gyvenime: tą pačią dieną, kai rašytojai oficialiai suteikta Nacionalinė premija, ji sužinojo serganti vėžiu. Vakare jai skambino draugai, sveikino, o ji verkė. Visi galvojo, kad verkia iš laimės, tačiau iš tikrųjų dėl žinios apie ligą. Ir visgi koks ekcentriškas tas gyvenimas...

      Panaikinti
    2. O, Gintarija! Kaip seniai skaičiau Tavo komentarus ir kaip jų pasiilgau!
      Žinai, seniai skaičiau tokią knygą, kuri verstų dilgčioti paširdžiuose. Pastaruoju metu vis pataikau ant tokių skaitinių, kuriuos tenka skaityti priverstinai, tik tam, jog pabaigti ir negraužtų sąžinė. Ačiū Tau už pasiūlymus!
      Ei, dėl apsakymo - skaityk, kai norėsi ir galėsi, nes priverstinis skaitymas tikrai nieko gero, pati žinau tai. Norisi padėkoti, jog tiki manimi ir netingi giliau pasikapstyti mano kūryboje, ieškodama klaidų. O vertinimo komisija dar kol kas tyli, o aš net nesistebiu, juk vertina visos respublikos darbus!
      Ačiū Tau už komentarus!

      Panaikinti
    3. „1984-ieji" - Vajetus, kokia STIPRI knyga. Nekenčiu jos. Myliu ją, taip pat. Perskaičius siela apsunko. Ir kelias dienas tik galvojau apie tai, kokie kvaili ir žiaurūs iš tiesų būna žmonės. (Ir kad DB tam tikra prasme egzistuoja, o tai skaudina). Paskui pasijutau laiminga! (Kad, na, kol kas mums viskas gerai...) Paskaityki.

      Panaikinti
  6. Mersi Folso vilkų istorija. "Senis ir jūra". "Niekas negirdės, kaip tylu." "Vėtrų kalnas". "Aliaskos beieškant".

    Žmonės su knyga rankose egzistuoja. Retos būtybės esam, bet išlikom. Vieną balandį nusipirkau knygą, važiuodama namo autobuse atsisėdau prie lango, ir prie ryškiai šviesiančios saulės pradėjau skaityti. Šypsojausi. Taigi.
    O Ivanauskaitę skaitysiu, jau greit greit.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Perskaičiau „Senis ir jūra", vertinčiau 7/10. O galbūt aš per mažai ieškojau ir dar mažiau radau, nežinia... Tačiau verti dėmesio pasirodė tik jūros, vendens gyvūnų aprašymai, matyt, paties Hemingvėjaus žvejo būta... Teko skaityti, kad, nepamenu dabar pavardės (tačiau tai buvo garsus rašytojas) kritikavo Hemingvėjų dėl primityvaus rašymo stiliaus ir itin siauro žodyno. Kita vertus, Hemingvėjus atkirto, kad ne dideli žodžiai kuria dideles emocijas. Manau, abu rašytojai iš dalies teisūs, tačiau pati pasigedau sudėtingesnės rašomosios kalbos. Dėmesio vertų citatų taip pat neradau, tačiau patiko pavienės kūrinio detalės, berniuko ir senelio taprusavio santykiai, gebėjimas kovoti vienu metu ne tik su žuvimi, bet ir su savimi.

      Planuoju perskaityti daugiau Hemingvėjaus kūrinių, nes juk ne veltui pelnyta Nobelio literatūros premija (pastarąją rašytojui galutinaii nulėmė „Senis ir jūra").

      Panaikinti
    2. Viktorija, ačiū, kad pasidalinai knygų pavadinimais!
      O aš kažkur giliai žinau, jog skaitantys dar išliko. Knygos keisti dalykai, bet be jų - sunkoka.

      Gintarija, patarčiau pabandyti Hemingvėjaus "Atsisveikinimą su ginklais". Man visai patiko. Nors čia skonio reikalas, iš tiesų.

      Panaikinti