Skaisti naktis.

O man visai iš galvos buvo iškritę, jog pas mane viskas vyksta to žavaus muzikos instrumento - pianino - klavišų principu: juoda, balta, juoda, balta. Truputį per ilgai stovėjau ant baltos, nedrįsdama perkelti kojos ant to juodo klavišo. Nerašyta gyvenimo taisyklė - niekada nelūkuriuok vienoje vietoje, nes gali praleisti tūkstančius kitų, gal net geresnių akimirkų nei ši. Ir vis dėlto teks paragauti ir niūrumo, kuris dažniausiai aplanko ropščiantis per juodą .Tačiau nieko tokio - kartais nuo per plačios šypsenos gali plyšti skruostai, pavargti veido raumenys ir šypsena nebebus tokia nuoširdi kaip kad anksčiau. Visai nebaisus man tas liūdesys, kartais net lengviau pasidaro kai jis surakina sielą ir mintis. Po to labiau pradedi vertinti džiaugsmą. Čia aš gražiai bandau save nuteikti dar vienam sudėtingam laikotarpiui. Sako, jog požiūris daug ką lemia. Savo gyvenimo sąraše jau gali išbraukti punktą "mano pirmoji išdavystė". Būtent tai ir pastūmė mane ant juodos. Meluočiau, j

Na, pagaliau aš sulaukiau to gaivaus, vasara kvepiančiu lietaus. Jau ryte mačiau besiformuojančius pilkus, purvinus debesis horizonte. Pastarieji ką tik praplyšo ir papylė smulkius lašelius žmonėms ant galvų. Smagu sėdėti ir vėpsoti į sparčiai tamsėjantį asfaltą ir didėjančias balas. Keistas dalykas tas lietus, atrodo nieko ypatingo, vanduo ir tiek, tačiau kaip jis meistriškai manipuliuoja mūsų nuotaikomis. Šiandien aš labai noriu ką nors papasakoti. Skaitytojau, įsivaizduok, jog sėdim kartu jaukiame kambaryje, už lango šoka lietus ir abu laikome po dailų puodelį tirpios kavos. Arba paprastos kavos. Arba arbatos. Nes juk nežinau, ką mėgsti. O aš tuo tarpu pateiksiu pasakojimą, kodėl vis dažniau pagalvoju, ypač dabar, kai viskas nusėdo ir susidėliojo, jog vienuolikta klasė buvo viena geriausių. Galbūt pradėkime nuo to, jog jaučiuosi paaugusi. Ir išstypusi ne ūgiu (vis dar metras aštuoniasdešimt vienas!), o asmenybe. Prisipažinsiu, jog baigiantis praeitų metų vasarai mane, kaip užkiet

Dažnai, stumiami į priekį kasdienybės ar rutinos, net nesusimąstome, kokia vertingą dovaną nešiojamės savyje – gyvybę. Galva būna prikimšta rūpesčių bei padrikų minčių ir niekas net nesivargina mąstyti apie gyvybės svorį ar vertę. O sveria ji tikrai nemažai. Ne kiekvienas žmogus geba pakelti ir išlaikyti tokią vertybę, kai kurie netgi būna jos prispausti ir negalintys išsivaduoti. „Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje“ – sako amerikiečių rašytojas, Džekas Londonas. Ir tikrai – kiekvieną dieną per žinias matome arba laikraščiuose skaitome apie nužudymus, savižudybes ir kitus būdus, kuriais rodoma nepagarba gyvenimui. Žmogus nebejaučia pareigos tausoti ir saugoti ne tik kito, tačiau ir savo gyvybės. Dažnam individui darosi sunku suvokti tikrąją gyvenimo vertę, jis nebejaučia sąžinės šauksmų ir išdrįsta pakelti ranką prieš kitą ar net save. Atimti gyvastį darosi pernelyg įprasta ir kasdieniška, tačiau visuomenė, deja, bet dar nemoka pasverti ar įv

Lotyniškai "carpe diem" reiškia s kink dieną , mėgaukis ja, negaišk laiko, naudokit proga ir panašiai. Pastaruoju metu nieko kito neveikiu, tik skabau dienas ir pinu jas į vieną didelį savo gyvenimo vainiką. Įdomiausia tai, jog kiekviena tokia skirtinga ir tas vainikas pasidaręs toks ryškus, jog net nežinau ar čia reikia dar kažką pridurti. Gal pagaliau išmokau gyventi? Nebūčiau tuo tokia tikra. Dar anksti. Tačiau vainikas kol kas atrodo labai dailiai, nors keletas gėlių jau ir nuvyto. Nieko tokio, jas galima pakeisti kitomis. Gražesnėmis. Vienuolikta klasė a. k. a. trečia klasė gimnazijoje prabėgo taip greitai, jog mane vis dar kankina paranoja dėl namų darbų ir kėlimosi anksti ryte, nors vakar dienos rytą jau oficialiai pabaigėm šiuos mokslo metus. Kaip supratau, dauguma mano pažįstamų ir draugų vis dar nesusigaudo, kad vėl atėjo tie trys mėnesiai laisvės ir nuotykių. Dar vakar su E. kalbėjom, kad laikas pernelyg greitai bėga. Ta dvylikta klasė, kuri visai neseniai atr

Sakykit man ką norit, tačiau "Eurovizija" man primena tam tikrą garsiosios "Bado žaidynių" trilogijos alternatyvą. Pakeistos tik kelios detalės. O dabar, kai visos emocijos, išgyvenimai ir nuomonės gražiai nusėdo ir didelio dėmesio sulaukęs renginys baigiamas pamiršti, noriu papasakoti, kas 2015 metų "Eurovizijoje" patiko man. Juk muzika - didelis gabalas mano gyvenimo, o šis dainų konkursas - renginys, apie kurį gegužės mėnesį buvo ypač diskutuojama melomanų tarpe. Kažkaip keista, jog šiais metais atradau tik porą dainų, kurios prasiskynė kelią iki mano grojaraščio. Loïc Nottet - Rhythm Inside Nors pirmosios dainos sekundės ir skamba kaip gerai žinomos ir tikriausiai atsibodusios "Royals" dainos, pats kūrinys man patiko. O ir atlikėjas labai šiltų veido bruožų žmogus. Šiaip nemėgstu lėtų, ramių dainų, bet ši veikia mane šiek tiek kitaip. Pirštai vis vien spragsi pagal ritmą, o galva linkčioja su kiekvienu spragtelėjimu. Galų gale, pats pava