penktadienis, birželio 19, 2015

Išskirtinai lietinga penktadienio popietė.

Na, pagaliau aš sulaukiau to gaivaus, vasara kvepiančiu lietaus. Jau ryte mačiau besiformuojančius pilkus, purvinus debesis horizonte. Pastarieji ką tik praplyšo ir papylė smulkius lašelius žmonėms ant galvų. Smagu sėdėti ir vėpsoti į sparčiai tamsėjantį asfaltą ir didėjančias balas. Keistas dalykas tas lietus, atrodo nieko ypatingo, vanduo ir tiek, tačiau kaip jis meistriškai manipuliuoja mūsų nuotaikomis.
Šiandien aš labai noriu ką nors papasakoti. Skaitytojau, įsivaizduok, jog sėdim kartu jaukiame kambaryje, už lango šoka lietus ir abu laikome po dailų puodelį tirpios kavos. Arba paprastos kavos. Arba arbatos. Nes juk nežinau, ką mėgsti. O aš tuo tarpu pateiksiu pasakojimą, kodėl vis dažniau pagalvoju, ypač dabar, kai viskas nusėdo ir susidėliojo, jog vienuolikta klasė buvo viena geriausių. Galbūt pradėkime nuo to, jog jaučiuosi paaugusi. Ir išstypusi ne ūgiu (vis dar metras aštuoniasdešimt vienas!), o asmenybe. Prisipažinsiu, jog baigiantis praeitų metų vasarai mane, kaip užkietėjusią agorafobikę, gąsdino mintis, jog būsim išskirstyti į grupes ir turėsiu dalykus su skirtingais ir nepažįstamais žmonėmis. Jaučiausi kaip naujokė, dievaži. Pasirodo, jog man reikėjo tik tam tikro lūžio ir švystelėjimo lauk iš komforto zonos, kuri dažniausiai būdavo piešiama vienatvės pavidalu. Viskas panašiai ir vyko: buvau tiesiog priversta bendrauti su man dar gerai nepažįstamiems žmonėmis, dalyvauti renginiuose ir kituose viešuose susibūrimuose. Likau nustebinta, nes pasirodo, jog komunikabilumo įgūdžių man tikrai netrūksta, o juk buvau toks uždaras ir susikaustęs žmogus. Taigi, prasilaužus pro, savo vienos iš didžiausių fobijų, barjerą priverčiau save padirbėti ir su savo vidumi, nes jeigu jau nebejaučiu kažkokio keisto diskomforto būdama būryje žmonių, logiška, jeigu šiek tiek pasistengčiau, jog ne tik būčiau, bet ir dar ir daryčiau kažkokį, nors ir mažą, įspūdį kitiems, nes ei, jausmas, kai patinki kitiems ir jie priima tave irgi super, pripažinkim tai. Nuo to ir prasidėjo papildomas knygų skaitymas, domėjimasis kitais, begalinis žinių troškimas ir gilinimasis į tiek savo, tiek kito mąstyseną. Ak, taip, dar ir pravaliau savo gyvenimą nuo visų kompleksų, nes niekas kitas taip neklupdo ir netraukia žemyn kaip netikėjimas savimi. Pokyčiai buvo tokie ryškūs, jog dauguma tą pastebėjo ir net nepabijojo to pabrėžti. Pasakymą, jog "tu tiesiog švyti, Akvile" girdėjau (ir girdžiu) vis dažniau ir dažniau. Per šiuos metus taip pasitempiau ir pasistiebiau, jog pagaliau pasiekiau ką norėjau gana ilgai. Baimės ir kompleksai dingo, o aš pagaliau jaučiuosi tikra. Jaučiuosi šiek tiek laisvesnė, nebe tokia susivaržiusi, nes būdavo baisu, ką pagalvos kiti. O dabar aš spinduliuoju savimi. Ir baigiu iki ausų įsimylėti savo menką gyvenimą. Menką kol kas. Su šypsena veide galiu pasakyti, jog jausmas geras, kai suvoki, kad patinki pati sau. Kažkur girdėjau pasakymą, jog niekas negali įsimylėti tavęs, kol pats nepradėsi sau patikti. Pakankamai teisinga.
Ką aš norėjau pasiekti savo pasakojimu? Nežinau, kaip minėjau, norėjau tiesiog kažką papasakoti, tačiau dabar pagalvojau, jog visa tai galėtų bent šimtąja dalele kažką įkvėpti žengti tą trūkstamą žingsnelį iki žmogaus, kuriuo nori tapti jau ilgą laiką. Juk visi turime susikūrę svajonių charakterio tipą ir bandome to siekti. Na, jei ne visiškai visi, tai bent didžioji dalis. Palieku saują motyvacijos, imkite kas norit ir kurkite tikruosius save.

Ką veikiate lietingomis penktadienio popietėmis?

8 komentarai:

  1. įkvėpei! ir motyvuoji siekti savo tikslų!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aaaaah, tavo tinklaraštį turbūt vienintelį skaitau taip ilgai ir dar nė karto neteko nusivilti, kaip ir šį kartą (o dėl ūgio - esame visiškai vienodos xD).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Akvilyyyt, ak, aš iš tiesų - kaip ir paprašei - įsivaizdavau mus jaukiai sėdint, už lango pliaupiant lietui, ir bent jau aš - rankose tikrai laikau karštos kavos puoduką! dievinukavąlabaidievinu. (; Tai būtų nuostabu, kažkodėl manau (labai noriu tuo tikėti), jog mūsų pokalbis nesibaigtų iki paryčių!
    Aš skaičiau Tavas mintis ir šypsojaus, taip gera širdutėje, kad Tu laiminga, kad Tu spinduliuoji, kad džiaugiuos kiekviena diena ir gyvenimu. Taip džiaugiuos, kad t o b u l ė j i - tai svarbiausia gyvenime, manau. Taip džiaugiuos, kad mąstai, suvoki savo stipriąsias, silpnąsias puses ir sprendi, ką savy pasilikt, ką keisti. Tam reikia jėgų! Noro, pastangų, pozityvaus nusiteikimo ir to noro, noro tobulėti ir savo gyvenime siekti maksimalių rezutatų. Viskas dėl to, kad Siela, mintys, troškimai būtų realizuoti. Ir tai taaaip šaunu! Tu šauni! Tavo gyvenimas tikrai ne menkas, su tokiomis šauniomis mintimis ir Tavo nusiteikimu, - kaip gali būti jis menkas?!

    Ar minėjau, kaip labai džiaugiuos dėl Tavęs???♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Evelinaaa!! Tvirtai tikiu, jog mūsų pokalbis užsitęstų iki kitos dienos ryto!
      Skaitau Tavo komentarą ir spinduliuoju netgi daugiau nei įprastai! Kiekvienas Tavo parašytas žodis krenta giliai man į širdį ir verčia šypsotis iki ausų. Ne, tai Tu nuostabi, nes priverti mane jaustis dar geriau taip gražiai sudėliotais sakiniais! Ir žinai, tobulėti man visai patinka! Smagu stebėti tą savo progresą ir jausti, jog augu kaip asmenybė. Nuostabus jausmas, tikrai!
      Dėkoju Tau labai labai labai!! Siunčiu diiiidelį apkabinimą! ♥♥

      Panaikinti
  4. Akvileeee, kaip čia viskas nuostabu!!! Nuostabiai fantastiška!! Tiesiog skaičiau ir šypsojausi - kaip gera, kad Tau šitaip gera!!! Juk tai visiškai visiškai nuostabu! Net jei šį įrašą perskaičiau tik dabar, po šitiek laiko, bet tikiu, kad šiuo momentu Tau sekasi dar geriau - kitaip ir būti negali :))

    Beje, skaitydama pirmąją pastraipą pagalvojau, kad Tavo rašymo stilius baisiausiai primena Jurgos Ivanauskaitės braižą. Žinau, kad ja žaviesi. Na, bent kai rašei apie "Mėnulio vaikus", atrodė, kad žavėjaisi. Aš irgi ja žaviuosi. Tad jau pasakiškai gera nuotaika nuo pat pradžių plūstelėjo į mano esybę - iki šiol niekad apie šį panašumą nesusimąsčiau. Bet tie sakiniai, formuluotė, turtingas žodynas... Ak, kaip nuostabu.

    Pasikeitimus, kaip kad kažkada rašiau po kažkuriuo Tavo įrašu, aš irgi pastebėjau! Ir atsimenu dar, kaip prašviesėjo, kaip nuslinko tie pilki, lietaus pritvinkę, debesys nuo Tavo asmeninės erdvės, nuo šio tinklaraščio. Ir kaip viskas gražu tada pasirodė! Taip yra ir dabar, taip buvo ir bus - be galo džiaugiuosi Tavo laime ir visais prasilaužimais. Akvile, Tu nuostabi!!!♥♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aušrineee! Kokia Tu nuostabi su savo komentarais, kurie visuomet užštampuoja didelę šypseną ant mano veido! Nereali Tu, tikrai!
      Žinai, kai perskaičiau Ivanauskaitės Mėnulio vaikus, pagalvojau "ak, kada aš rašysiu taip kaip ji", todėl tikriausiai net neverta sakyti, kaip mane nudžiugino šis Tavo palyginimas!! Aaaa!!
      Aušrine - apkabinimas Tau! ♥♥

      Panaikinti