Kiek sveria gyvybė?

Dažnai, stumiami į priekį kasdienybės ar rutinos, net nesusimąstome, kokia vertingą dovaną nešiojamės savyje – gyvybę. Galva būna prikimšta rūpesčių bei padrikų minčių ir niekas net nesivargina mąstyti apie gyvybės svorį ar vertę. O sveria ji tikrai nemažai. Ne kiekvienas žmogus geba pakelti ir išlaikyti tokią vertybę, kai kurie netgi būna jos prispausti ir negalintys išsivaduoti.

„Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje“ – sako amerikiečių rašytojas, Džekas Londonas. Ir tikrai – kiekvieną dieną per žinias matome arba laikraščiuose skaitome apie nužudymus, savižudybes ir kitus būdus, kuriais rodoma nepagarba gyvenimui. Žmogus nebejaučia pareigos tausoti ir saugoti ne tik kito, tačiau ir savo gyvybės. Dažnam individui darosi sunku suvokti tikrąją gyvenimo vertę, jis nebejaučia sąžinės šauksmų ir išdrįsta pakelti ranką prieš kitą ar net save. Atimti gyvastį darosi pernelyg įprasta ir kasdieniška, tačiau visuomenė, deja, bet dar nemoka pasverti ar įvertinti gyvenimo. Ne be reikalo Stalinas yra pasakęs, jog milijonas mirčių – statistika, o viena – tragedija. Tačiau net ir vienos gyvybės užgesimas po truputį praranda tragizmą. Net nekyla abejonių, jog išsiaiškinę faktą, kad viena gyvybė savo verte lenkia visus pasaulio turtus, visi, dar mąstantys, nutiltų ir tyliai nudelbę akis apsvarstytų kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Pasaulis kupinas visiškai nereikalingų karų ir konfliktų, kuriais siekiama prisijungti beverčius žemės plotus kitų žmonių gyvenimo sąskaita. O tam sustabdyti dažniausiai pritrūksta valios ir tvirtesnio noro. Pats gyvenimas nėra nuvertėjęs, jis praradęs vertę tik mūsų visuomenėje, kurioje dažnai vyksta konkurencija, kova už vietą po saulę. Tačiau dėl gyvybių kovoja tik gydytojai  ir dažniausiai tik dėl to, jog toks jų darbas. Kiti sėkmingai kovoja dėl materialių vertybių ir paprastų daiktų.

Kita vertus, ko verta gali būti gyvybė, kai matai nykstančią jos prasmę ir blunkantį, kaip paveikslą paliktą saulės atokaitoje, gyvenimo tikslą. Egzistuoti be tikslo tas pats, kas vaikščioti po niekada prieš tai nelankytą miestą – pasiklysi. O pasiklydus savo paties gyvenime niekas neparodys teisingo kelio, kuriuo reikia eiti. Išnykusi gyvybės prasmė, paliks tuščią vidų, liūdnas akis ir nusvirusius lūpų kampučius. Net ir mažiausio tikslo sukūrimas gali padėti vėl pasijusti gyvu bei visaverčiu žmogumi ir pakelti egzistencijos vertę iki debesų. O kartais užtenka ir mažo tikėjimo savimi. Norint, kad gyvybė nebūtų tik masė pripildanti individo vidų, reikia ją prižiūrėti tarsi trapią gėlę, kuri atsidėkodama pražys gražiausių spalvų žiedais. Gyvybė nėra tik išgalvotas reiškinys mūsų gyvenimuose, skirtas vaizdingiems posakiams ar sentencijoms kurti. Tai neatsiejama žmogaus sudedamoji dalis, be kurios jis tampa tuščiavidure būtybe.

Taigi, be abejonės, žmogaus gyvybė sveria nei daug, nei mažai – tik vieną gyvenimą. O kokia paties gyvenimo vertė – priklauso tik nuo žmogaus, kuriam jis ir priklauso. Kiekvienam derėtų užduoti sau gana svarbų klausimą: tai kiek sveria manoji gyvybė? Nereikės ieškoti net senų svarstyklių, tyliai apmąsčius bent trečdalį jau pragyvento amžiaus, vertė pati iššoks galvoje, minties pavidalu, skambiai nusijuoks ir pradings galingoje apmąstymų srovėje.