Dažnai, stumiami
į priekį kasdienybės ar rutinos, net nesusimąstome, kokia vertingą dovaną
nešiojamės savyje – gyvybę. Galva būna prikimšta rūpesčių bei padrikų minčių ir
niekas net nesivargina mąstyti apie gyvybės svorį ar vertę. O sveria ji tikrai
nemažai. Ne kiekvienas žmogus geba pakelti ir išlaikyti tokią vertybę, kai
kurie netgi būna jos prispausti ir negalintys išsivaduoti.
„Pasiūlos ir
paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje“ – sako amerikiečių
rašytojas, Džekas Londonas. Ir tikrai – kiekvieną dieną per žinias matome arba
laikraščiuose skaitome apie nužudymus, savižudybes ir kitus būdus, kuriais
rodoma nepagarba gyvenimui. Žmogus nebejaučia pareigos tausoti ir saugoti ne
tik kito, tačiau ir savo gyvybės. Dažnam individui darosi sunku suvokti tikrąją
gyvenimo vertę, jis nebejaučia sąžinės šauksmų ir išdrįsta pakelti ranką prieš
kitą ar net save. Atimti gyvastį darosi pernelyg įprasta ir kasdieniška, tačiau
visuomenė, deja, bet dar nemoka pasverti ar įvertinti gyvenimo. Ne be reikalo Stalinas
yra pasakęs, jog milijonas mirčių – statistika, o viena – tragedija. Tačiau net
ir vienos gyvybės užgesimas po truputį praranda tragizmą. Net nekyla abejonių,
jog išsiaiškinę faktą, kad viena gyvybė savo verte lenkia visus pasaulio
turtus, visi, dar mąstantys, nutiltų ir tyliai nudelbę akis apsvarstytų
kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Pasaulis kupinas visiškai nereikalingų karų ir
konfliktų, kuriais siekiama prisijungti beverčius žemės plotus kitų žmonių
gyvenimo sąskaita. O tam sustabdyti dažniausiai pritrūksta valios ir tvirtesnio
noro. Pats gyvenimas nėra nuvertėjęs, jis praradęs vertę tik mūsų visuomenėje,
kurioje dažnai vyksta konkurencija, kova už vietą po saulę. Tačiau dėl gyvybių
kovoja tik gydytojai ir dažniausiai tik
dėl to, jog toks jų darbas. Kiti sėkmingai kovoja dėl materialių vertybių ir
paprastų daiktų.
Kita vertus, ko
verta gali būti gyvybė, kai matai nykstančią jos prasmę ir blunkantį, kaip
paveikslą paliktą saulės atokaitoje, gyvenimo tikslą. Egzistuoti be tikslo tas
pats, kas vaikščioti po niekada prieš tai nelankytą miestą – pasiklysi. O
pasiklydus savo paties gyvenime niekas neparodys teisingo kelio, kuriuo reikia
eiti. Išnykusi gyvybės prasmė, paliks tuščią vidų, liūdnas akis ir nusvirusius
lūpų kampučius. Net ir mažiausio tikslo sukūrimas gali padėti vėl pasijusti
gyvu bei visaverčiu žmogumi ir pakelti egzistencijos vertę iki debesų. O
kartais užtenka ir mažo tikėjimo savimi. Norint, kad gyvybė nebūtų tik masė
pripildanti individo vidų, reikia ją prižiūrėti tarsi trapią gėlę, kuri
atsidėkodama pražys gražiausių spalvų žiedais. Gyvybė nėra tik išgalvotas
reiškinys mūsų gyvenimuose, skirtas vaizdingiems posakiams ar sentencijoms
kurti. Tai neatsiejama žmogaus sudedamoji dalis, be kurios jis tampa tuščiavidure
būtybe.
Taigi, be
abejonės, žmogaus gyvybė sveria nei daug, nei mažai – tik vieną gyvenimą. O
kokia paties gyvenimo vertė – priklauso tik nuo žmogaus, kuriam jis ir
priklauso. Kiekvienam derėtų užduoti sau gana svarbų klausimą: tai kiek sveria
manoji gyvybė? Nereikės ieškoti net senų svarstyklių, tyliai apmąsčius bent
trečdalį jau pragyvento amžiaus, vertė pati iššoks galvoje, minties pavidalu,
skambiai nusijuoks ir pradings galingoje apmąstymų srovėje.
Labai stipru, labai teisinga. Ir užbaigta kaip gražiai. Tiesiog superr! :))
AtsakytiPanaikintiAčiū!!
PanaikintiNuostabu!:)
AtsakytiPanaikintihttp://monikkos.blogspot.com/
Dėkoju!
PanaikintiIšties stipru. Galinga. Nuostabu.
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū!
PanaikintiAugi, Akvile. Aukščiau primityvaus lygmens, esi šaunuolė.
AtsakytiPanaikintiMes skubam gyventi, nes aplink visko tiesiog per daug. Informacijos, naujovių ar tiesiog daiktų perteklius kurią vartotojišką visuomenę, kurioje smarkiai padidėjęs gyvenimo pagreitis. Ir dėl to buitis baigia užgožti būtį, ar bent jau paverčią ją savo tarnaite. Kartais galvoju, kad kuo daugiau komforto, tuo didesnis chaosas. Viena vertus, komfortas turėtų reikšti ramybę ir vidinę harmoniją, tačiau komforto siekimas pasireiškia per nuolatinį chaosą. Kitaip tariant, kapitalizmo sukurta sistema keičia žmogiškųjų vertybių sistemą, ir išaugęs išorinio komforto poreikis po savo šešėliu palieka žmogiškąjį pradą.
Dar rašei apie tikslą, niūrų gyvneimą be jo, prasmę... Labai rekomenduoju paskaityti Kamiu, kampiutery turiu labai gerą jo kūrybos analizę, galiu 'permesti' tau į FB, taip pat pasiskaityk apie egzistenializmą, absurdizmą ir nihilizmą. Sėkmės!
kompiutery*, egzistencializmą*, atleisk už klaidas.
PanaikintiDėkoju labai, Gintarija!
PanaikintiTikrai taip, informacijos perteklius nei kiek nelengvina mūsų egzistavimo. Šitiek daug visko reikia aprėpti! Net neturiu ką ir pridurti prie Tavo komentaro. Pataikei kaip pirštu į akį!
Ačiū dar kartą už analizę! ;)
Ir komentarą!
Akvile, vau. Stebiuosi, kaip vis dar sugebi stebinti. Kiekvienas įrašas vis veda prie naujų minčių, naujų atradimų, suvokimų. Kiekvienas įrašas duoda TIEK DAUG. Skaitydama šį pajutau begalinę meilę gyvenimui - ne savo, nors ją jaučiu ir pastarąjam, bet tiesiog, gyvenimui. Gyvybei. Viskam, kas gyva, viskam, iš ko susidaro gyvenimas. Nežinau, kaip Tu tatai sugebi, bet tai yra nuostabu.
AtsakytiPanaikintiBeskaitydama atsitiktinai klausiausi pirmą kartą girdimos melodijos - https://www.youtube.com/watch?v=3wGkFctgw8I . Labai prisidėjo prie bendros nuotaikos kūrimo.
Ak, ačiū labai, Aušrine! Tavo komentarai kaip visada pradžiugina! Ir man labai smagu girdėti, jog galiu kažką suteikti savo rašliavomis. Jūs tik imkit, man ne gaila!
Panaikinti*apkabinimas*
Iš tiesų kai kurie žmonės nesupranta gyvybės vertės, o ypač kito, o tai lanai liūdina... :(
AtsakytiPanaikintithebl4you.blogspot.com
Tikrai taip!
Panaikinti