ketvirtadienis, birželio 11, 2015

Kiek sveria gyvybė?

Dažnai, stumiami į priekį kasdienybės ar rutinos, net nesusimąstome, kokia vertingą dovaną nešiojamės savyje – gyvybę. Galva būna prikimšta rūpesčių bei padrikų minčių ir niekas net nesivargina mąstyti apie gyvybės svorį ar vertę. O sveria ji tikrai nemažai. Ne kiekvienas žmogus geba pakelti ir išlaikyti tokią vertybę, kai kurie netgi būna jos prispausti ir negalintys išsivaduoti.
„Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje“ – sako amerikiečių rašytojas, Džekas Londonas. Ir tikrai – kiekvieną dieną per žinias matome arba laikraščiuose skaitome apie nužudymus, savižudybes ir kitus būdus, kuriais rodoma nepagarba gyvenimui. Žmogus nebejaučia pareigos tausoti ir saugoti ne tik kito, tačiau ir savo gyvybės. Dažnam individui darosi sunku suvokti tikrąją gyvenimo vertę, jis nebejaučia sąžinės šauksmų ir išdrįsta pakelti ranką prieš kitą ar net save. Atimti gyvastį darosi pernelyg įprasta ir kasdieniška, tačiau visuomenė, deja, bet dar nemoka pasverti ar įvertinti gyvenimo. Ne be reikalo Stalinas yra pasakęs, jog milijonas mirčių – statistika, o viena – tragedija. Tačiau net ir vienos gyvybės užgesimas po truputį praranda tragizmą. Net nekyla abejonių, jog išsiaiškinę faktą, kad viena gyvybė savo verte lenkia visus pasaulio turtus, visi, dar mąstantys, nutiltų ir tyliai nudelbę akis apsvarstytų kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Pasaulis kupinas visiškai nereikalingų karų ir konfliktų, kuriais siekiama prisijungti beverčius žemės plotus kitų žmonių gyvenimo sąskaita. O tam sustabdyti dažniausiai pritrūksta valios ir tvirtesnio noro. Pats gyvenimas nėra nuvertėjęs, jis praradęs vertę tik mūsų visuomenėje, kurioje dažnai vyksta konkurencija, kova už vietą po saulę. Tačiau dėl gyvybių kovoja tik gydytojai  ir dažniausiai tik dėl to, jog toks jų darbas. Kiti sėkmingai kovoja dėl materialių vertybių ir paprastų daiktų.
Kita vertus, ko verta gali būti gyvybė, kai matai nykstančią jos prasmę ir blunkantį, kaip paveikslą paliktą saulės atokaitoje, gyvenimo tikslą. Egzistuoti be tikslo tas pats, kas vaikščioti po niekada prieš tai nelankytą miestą – pasiklysi. O pasiklydus savo paties gyvenime niekas neparodys teisingo kelio, kuriuo reikia eiti. Išnykusi gyvybės prasmė, paliks tuščią vidų, liūdnas akis ir nusvirusius lūpų kampučius. Net ir mažiausio tikslo sukūrimas gali padėti vėl pasijusti gyvu bei visaverčiu žmogumi ir pakelti egzistencijos vertę iki debesų. O kartais užtenka ir mažo tikėjimo savimi. Norint, kad gyvybė nebūtų tik masė pripildanti individo vidų, reikia ją prižiūrėti tarsi trapią gėlę, kuri atsidėkodama pražys gražiausių spalvų žiedais. Gyvybė nėra tik išgalvotas reiškinys mūsų gyvenimuose, skirtas vaizdingiems posakiams ar sentencijoms kurti. Tai neatsiejama žmogaus sudedamoji dalis, be kurios jis tampa tuščiavidure būtybe.
Taigi, be abejonės, žmogaus gyvybė sveria nei daug, nei mažai – tik vieną gyvenimą. O kokia paties gyvenimo vertė – priklauso tik nuo žmogaus, kuriam jis ir priklauso. Kiekvienam derėtų užduoti sau gana svarbų klausimą: tai kiek sveria manoji gyvybė? Nereikės ieškoti net senų svarstyklių, tyliai apmąsčius bent trečdalį jau pragyvento amžiaus, vertė pati iššoks galvoje, minties pavidalu, skambiai nusijuoks ir pradings galingoje apmąstymų srovėje. 

13 komentarų:

  1. Labai stipru, labai teisinga. Ir užbaigta kaip gražiai. Tiesiog superr! :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Augi, Akvile. Aukščiau primityvaus lygmens, esi šaunuolė.
    Mes skubam gyventi, nes aplink visko tiesiog per daug. Informacijos, naujovių ar tiesiog daiktų perteklius kurią vartotojišką visuomenę, kurioje smarkiai padidėjęs gyvenimo pagreitis. Ir dėl to buitis baigia užgožti būtį, ar bent jau paverčią ją savo tarnaite. Kartais galvoju, kad kuo daugiau komforto, tuo didesnis chaosas. Viena vertus, komfortas turėtų reikšti ramybę ir vidinę harmoniją, tačiau komforto siekimas pasireiškia per nuolatinį chaosą. Kitaip tariant, kapitalizmo sukurta sistema keičia žmogiškųjų vertybių sistemą, ir išaugęs išorinio komforto poreikis po savo šešėliu palieka žmogiškąjį pradą.
    Dar rašei apie tikslą, niūrų gyvneimą be jo, prasmę... Labai rekomenduoju paskaityti Kamiu, kampiutery turiu labai gerą jo kūrybos analizę, galiu 'permesti' tau į FB, taip pat pasiskaityk apie egzistenializmą, absurdizmą ir nihilizmą. Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. kompiutery*, egzistencializmą*, atleisk už klaidas.

      Panaikinti
    2. Dėkoju labai, Gintarija!
      Tikrai taip, informacijos perteklius nei kiek nelengvina mūsų egzistavimo. Šitiek daug visko reikia aprėpti! Net neturiu ką ir pridurti prie Tavo komentaro. Pataikei kaip pirštu į akį!
      Ačiū dar kartą už analizę! ;)
      Ir komentarą!

      Panaikinti
  3. Akvile, vau. Stebiuosi, kaip vis dar sugebi stebinti. Kiekvienas įrašas vis veda prie naujų minčių, naujų atradimų, suvokimų. Kiekvienas įrašas duoda TIEK DAUG. Skaitydama šį pajutau begalinę meilę gyvenimui - ne savo, nors ją jaučiu ir pastarąjam, bet tiesiog, gyvenimui. Gyvybei. Viskam, kas gyva, viskam, iš ko susidaro gyvenimas. Nežinau, kaip Tu tatai sugebi, bet tai yra nuostabu.

    Beskaitydama atsitiktinai klausiausi pirmą kartą girdimos melodijos - https://www.youtube.com/watch?v=3wGkFctgw8I . Labai prisidėjo prie bendros nuotaikos kūrimo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, ačiū labai, Aušrine! Tavo komentarai kaip visada pradžiugina! Ir man labai smagu girdėti, jog galiu kažką suteikti savo rašliavomis. Jūs tik imkit, man ne gaila!
      *apkabinimas*

      Panaikinti
  4. Iš tiesų kai kurie žmonės nesupranta gyvybės vertės, o ypač kito, o tai lanai liūdina... :(



    thebl4you.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti