sekmadienis, birželio 28, 2015

Nuo per plačios šypsenos plyšta skruostai.

O man visai iš galvos buvo iškritę, jog pas mane viskas vyksta to žavaus muzikos instrumento - pianino - klavišų principu: juoda, balta, juoda, balta. Truputį per ilgai stovėjau ant baltos, nedrįsdama perkelti kojos ant to juodo klavišo. Nerašyta gyvenimo taisyklė - niekada nelūkuriuok vienoje vietoje, nes gali praleisti tūkstančius kitų, gal net geresnių akimirkų nei ši. Ir vis dėlto teks paragauti ir niūrumo, kuris dažniausiai aplanko ropščiantis per juodą .Tačiau nieko tokio - kartais nuo per plačios šypsenos gali plyšti skruostai, pavargti veido raumenys ir šypsena nebebus tokia nuoširdi kaip kad anksčiau. Visai nebaisus man tas liūdesys, kartais net lengviau pasidaro kai jis surakina sielą ir mintis. Po to labiau pradedi vertinti džiaugsmą. Čia aš gražiai bandau save nuteikti dar vienam sudėtingam laikotarpiui. Sako, jog požiūris daug ką lemia.
Savo gyvenimo sąraše jau gali išbraukti punktą "mano pirmoji išdavystė". Būtent tai ir pastūmė mane ant juodos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad išgyvenau tai labai skaudžiai ir verkiau ištisas paras. Jei atvirai - neverkiau išvis. Priešingai, pradėjau šypsotis dar nuoširdžiau, vildamasi, jog pamatys, kad "ei, o ji moka ir be manęs būt laiminga". Dabar dar net tyliai pasidžiaugiu, jog gal ir gerai, kad taip gavosi, nes juk baisiausia, kas gali nutikti, tai būti su netinkamu žmogumi. Man net nebuvo labai skaudu ar liūdna, nes per tokį trumpą laiko tarpą net nespėjau prisirišti prie žmogaus. O laikui bėgant pajutau, kad man išvis net netrūksta jo, keistas tuštumos jausmas ištirpo. Tikriausiai mano venomis jau teka grynas optimizmas, nes visur matau tik šviesiąsias puses. Gyvenant būna visko, išdavysčių, melo, pykčių bei dar baisesnių dalykų ir tik nuo mūsų priklauso kaip tai ištversim. Aš pasirinkau optimaliausią sau ginklą - šypseną. Taip, tą pačią šypseną, nuo kurios gali plyšt skruostai, bet vis dėlto jos poveikis yra stulbinantis. Tie, kurie įskaudino, žiūrės į tave ir mąstys, kad esi plieninės širdies žmogus - tokio neįmanoma įskaudint! Ir dar paaiškėjo, jog didesnė tikimybė kentėti dėl išdavystės, jeigu užsidarysi kambaryje viena ir klausysi graudžių dainų. Dariau atvirkščiai. Kuo skaudesnis dalykas mane ištinka, juo labiau aš su juo kovoju, nes už savo gyvenimą atsakau ir tvarkau jį pati. Atsakomybė - vienas pagrindinių mano bruožų. Užsispyrimas taip pat. Akvilė tapo kovotoja, mirk iš juoko! Nors man atrodo, kad tokia buvau jau gana seniai, tik nedrįsau pasirodyti arba nebuvo už ką kovoti. O dabar? Dabar yra. Susidėliojau pabirusį gyvenimą, už kurį ir noriu/turiu/privalau kovoti. Smagu kažko pasiekti ir galvoti, jog galbūt dabar jau nepalūšiu ir netapsiu dar viena lūžusia siela. 
Vis dėlto, kartais reikia ir pabūti truputį santūriai: nuleisti lūpų kampučius ir prislopinti juoką, nes ne viskas taip gražu kaip norėtųsi ir net užkietėjusiam optimistui kartais ateina niūrios dienos. Bet netrukus vėl viskas nušvis šviesiomis spalvomis. Reikia turėti tik trupinėlį kantrybės. Pailsėjęs veidas šypsosis dar plačiau. Juoda irgi nebebaugina, nes pereiti visas pianino oktavas - kiekvieno individo gyvenimo tikslas. Dabar pastovėsiu ant juodos, o rytoj šoksiu ant baltos. Nuo per plačios šypsenos gali įtrūkti lūpų kampučiai


P. S. Turiu wattpad'ą! Ten tikriausiai galėsit matyti mano kelionę per liepos mėnesio Camp NaNoWriMo. Po išdavysčių sukilo įkvėpimas. Haha.

2 komentarai:

  1. Kaip gražu ir taip... pažįstama. Skaitai ir galvoji, kad būtent Tau parašyta. Nuostabu. Tikrai.

    AtsakytiPanaikinti