ketvirtadienis, liepos 02, 2015

Liepos NaNoWriMo stovykla.

Vakar prasidėjo liepos mėnesio NaNoWriMo stovykla, kurioje, žinoma, dalyvauju ir aš. Stovykloje daug smagiau dalyvauti, nes žodžių kiekį sugalvoji pats. Balandį viskas sekėsi tiesiog puikiai, todėl kodėl gi nepabandžius ir liepą? Ypač, jog laisvo laiko turiu per akis. Taigi, šiandien, dalinuosi su jumis viena lengva ištraukėle iš kūrinio, kurį bandysiu pribaigti per šį mėnesį, siekdama parodyti kaip sekasi man rašliavoti ir už tinklaraščio ribų. Tikriausiai pirmą kartą užsibrėžiau sau parašyti kažkokį jausmingesnį apsakymą, net ne miniatiūrą, bet jau visą apsakymą. Noriu tobulėti. Labai labai.


- Tai, kaip tu flirtuoji su manimi - nuodėmingai gėdinga, - sumurmėjau žvelgdama į tamsiai rudas akis. 
Mes grakščiai ir lėtai judėjome šokių aikštelėje, kurioje dailiai susikibę sukosi dar bent pusė taip vadinamo miesto elito. Pasipūtusi bei išsipuošusi aukštuomenė, jei klaustumėte manęs, kaip juos vadinau aš. Reiškinys, į kurį papuoliau kartu su žavingu nepažįstamuoju, turėjo daugybę pavadinimų, vienas už kitą geriau tinkančių: pokylis, balius su daugybe iškilmingų, pūstų suknelių, dailių, klasikinių kostiumų ir, žinoma, bufetu, kuris tiesiog buvo perkrautas prabangiu maistu. O kurgi dar iškilminga šokių salė, kurioje valso žingsniu sukausi ne tik aš, bet ir visas miesto turtingųjų ir įtakingųjų luomas. Ir už visą šį iškilmingą vakarą turiu būti dėkinga savo tėvams, tiksliau tėčiui, kuris buvo gerai žinomas verslininkas, mama buvo tik puošmena šalia jo, o aš - būsima kompanijos paveldėtoja. Visi turėjome savus vaidmenis tiek visuomenėje, tiek savo pačių šeimoje ir aklai sekėme mums parašytu scenarijumi. Taip reikėjo.
- Argi čia ne puolusių angelų sąskrydis? Tada ne ten pataikiau, - jo žemas ir prislopintas balsas ištraukė mane iš minčių labirinto. 
- Čia tik pasipūtėlių ir savo vertę per aukštai keliančių individų susirinkimas, siekiant apkalbėti tuos, kurie nepasirodė, - šyptelėjau.
Skambus juokas nuaidėjo per šokių salę.
- Dievaži, man patinka tavo mąstymas, - jo balsas klaidžiojo ausyse, o šypsena varė iš proto. Kaip žmogus gali būti toks patrauklus?
- Aš vis dar nežinau tavo vardo, - ištariau vildamasi vėl pamatyti tas žavingas duobutes skruostuose.
- Vadink mane tiesiog Vėjavaikiu.
- Kodėl Vėjavaikiu? - nusijuokiau.
- Nes taip mane vadina kiti. Beje, ta pravardė puikiai atspindi mano gyvenimo būdą, - jo lengva šypsena tiesiog spinduliavo, - O dabar išduok man paslaptį.
- Kokią? - sutrikau.
- Savo vardą. 
Mes lengvai siūbavome ir judėjome į ritmą, grojant Štrauso valsui. "Tokios akimirkos įsirėžia giliai atmintin ir palieka nemenkus randus" - pagalvojau.
- Jokia čia paslaptis, - šyptelėjau, - Mano vardas Ana.
- Malonu, Ana, - tarė Vėjavaikis.
Ironiška, nes aš jau buvau nusiteikusi pačiam nuobodžiausiam vakarui savo gyvenime. Aukštuomenės pokyliai - tikrai ne pati geriausia vieta jaunai merginai linksmintis. Mane išgelbėjo Vėjavaikis, galantiškai ištiesęs ranką ir šiuo džentelmenišku gestu pareiškęs norą pašokti su manimi. Nežinau koks nelabasis mane pastūmėjo, tačiau dabar aš koketavau su nepažįstamu vaikinu. Tikriausiai čia kaltos jo rudose akyse, šokčiojančios liepsnelės - tokioms neįmanoma atsispirti, be to, mane mokė, jog jeigu vyras ar vaikinas kviečia šokti - neatsisakyk. Kas žino, galbūt jo tėvai arba jis pats yra garsios kompanijos vadovas, kas būtų itin gerai mano tėvams. Keletas akimirkų su juo šokių aikštelėje ir kontraktas tarp jo bei mano tėčio kompanijų jau sudarytas. Bendradarbiavimas - štai kaip jie tai vadina. Tiesą sakant, man net nelabai rūpėjo ar Vėjavaikis priklauso kokiai garsiai kompanijai, mane traukė visai kas kita: jo šypsena, jo balsas, jo akys, jo duobutės skruostuose, jo pasitikėjimas savimi. Pirmą kartą savo gyvenime, aš neatlikau man skirto vaidmens.
- Taigi, Ana, sakyk, ar dažnai lankaisi tokiuose pokyliuose?
- Tik kartais. Netraukia manęs tokie susibūrimai.
- O kas tave traukia? - įžūlios liepsnelės sužibo Vėjavaikio akyse.
Negalėjau sakyti tiesos, jog mane traukia jis. Taip niekas nežaidžia. Tačiau prieš man sugalvojant tinkamą atsakymą į jo klausimą, valso muzika nutilo ir pasigirdo murmesys - visi dėkojo savo partneriams už šokį.
- Tikriausiai man jau derėtų eiti, - ištariau su liūdesio prieskoniu balse.
- Ačiū už šokį, - šyptelėjo Vėjavaikis, - Iki pasimatymo, Ana.
- Iki, Vėjavaiki, - nusijuokiau ir garsiai kaukšėdama savo kulnais palikau šokių salę.

Tos rudos akys dar ilgai nedings iš mano atminties. 

Visą mano daromą progresą su šiuo kūriniu, kaip ir kitus, galbūt dar net neskaitytus, galite matyti wattpad'e. Kol kas dar ten tuštoka, bet atkakliai, kiekvieną dieną stengiuosi jį pildyti.

4 komentarai:

  1. Labai gražu! Būtų šaunu kada išvysti visą kūrinį. :)
    P.S. peržvelk kablelius - jų kai kur trūksta :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man nepatiko. Labai paaugliska ir nerealu. Nesuprantu, kodel kuryba pasiduoda globalumo rykstei, vardai "tarptautiniai", vaizduojama Vakaru kulturos blizgancioji puse. Labai populiarus, taciau menkos vertes scenarijus, turiu omeny, banalus tipazas. Per mazai samojo ir per svelni ironija, manau ir zinau (!), kad gali geriau, Akvile.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Eh, bet ir aš kartais noriu parašliavoti kažką populiaraus, banalaus, nors ir menkos vertės! Žinau, jog galiu ir geriau, bet kartais reikia ir pasižvalgyti žemumose, tobulėjimui ribų niekada nebūna!
      Ačiū už įžvalgumą ir komentarą, Gintarija!

      Panaikinti