sekmadienis, liepos 19, 2015

Rašytojas - tai krūva pasaulių viename žmoguje.

"Kodėl tu rašai?" dažnai klausia manęs kiti. Anksčiau sumišusi šyptelėdavau. Tikriausiai dėl to, jog suvokdavau, kad kažkas atkapstė ir sužinojo apie mano slaptą pomėgį skrebenti įvairius dalykus į languotus ar dryžuotus sąsiuvinius. O dabar sumišimo bei baimės jausmo nebeliko ir į tą klausimą aš atsakau paprastai, aiškiai. Rašau, nes man patinka kurti, aš mėgstu atrasti naujus žodžių derinius, metaforas, palyginimus, epitetus. Taip pat mėgstu ir įkvėpti žmones, klausytis jų nuomonių. O jeigu kalbėti atvirai, aš tiesiog žinau, jog popierius negali manęs išduoti ar įžūliai pertraukti viduryje pasakojimo, todėl taip aklai juo ir pasitikiu. Be to, grobti žmonės ir versti juo klausyti savų išpažinčių, kiek girdėjau vis dar nelegalu.
O viskas prasidėjo labai nekaltai - pirmieji mano bandymai rašinėti į dienoraščius išaugo (ir vis dar auga) į apsakymus, noveles, miniatiūras ir kitus didelius kūrinius. O juk dar pradinėse klasėse už mane rašinėlius rašydavo mama! Stalčiuose nebetelpa prirašyti sąsiuviniai ir užrašų knygelės, tinklaraštis skaičiuoja įrašus jau šimtais, o kompiuteryje slepiasi keliolika progresą rodančių kūrinių. Dabar visi tiek žaidimai su žodžiais ir sakiniais, formuojant tekstus, tapo mano gyvenimo dalimi, kurios jau niekas nesugebės išplėšti iš manęs.
Labai dažnai rašymas, kaip pomėgis, idealizuojamas. Nesiginčiju, man ir pačiai ne kartą teko patirti tą idealią, jaukią būseną: lėtai ateinantis vakaras, kažkur šalia egzistuojanti vasara, mėlyno rašalo tušinukas, ištikimasis sąsiuvinis ir tos pintos kėdės balkone, ant kurių mėgstu dažnai pasėdėti. Tačiau retas žmogus yra matęs mane vėlai naktį, kartais net paryčiais, susivėlusią, beprotišku greičiu keverzojančią kažką neįskaitomais simboliais ir pernelyg didelėmis akimis, tarsi būčiau apsėsta. Taip nutinka, kai netyčia pasigaunu idėją, kuri žūtbūt nori ir turi būti įgyvendinta arba bent jau pradėta užrašinėti. Po to dažniausiai nueinu miegoti ramia sąžine ir širdimi, nes juk viską, iki paskutinio taško, užrašiau. Rašymas keistas dalykas - niekada neturėsi tikslaus grafiko, sudėlioto minučių tikslumu kada trauksi lauk užrašų knygelę ir rašysi. Įkvėpimas trenkia labai staigiai ir štai jau kuprinėje graibai sąsiuvinio. Visiškai nesvarbu, kur esi tą momentą - biologijos pamokoje, kavinėje, žiūri namie Simpsonus ar geri tirpią kavą pas draugę, tu imi tą sąsiuvinį ir bent jau pasižymi, kas tuo metu dedasi galvoje. Todėl man ir patinka rašyti, tai toks nenuspėjamas užsiėmimas. Prisimenu, kaip kažkada draugė pasakojo kitiems, kaip Akvilė puikiai sugeba tyliai išsitraukti bent jau lapelį popieriaus ir kažką ten pakeverzoti, nes ją ir vėl apsėdo jos idėjos. Anksčiau labai mėgdavau save varžyti, tačiau dabar traukiu lauk popierių ir dėlioju mintis, nes kam delsti, idėjos mėgsta pabėgti.
Ar man tik atrodo, tačiau ar tikrai šiomis dienomis rašymas jau nebe taip nuvertinamas? Ir ar pastebėjote, jog jau po truputį griaunamas stereotipas, kai išgirdus žodį rašytojas, įsivaizduojamas jaukus, pagyvenęs žmogus, prieblandos apimtame kambarėlyje, maigantis spausdinimo mašinėlę arba literatūros vadovėlyje esanti kokio nors autoriaus fotografija? Dabar rašymas stoja beveik lygiagrečiai su tokiais populiariais pomėgiais kaip piešimas, dainavimas ar šokiai. Po ilgų ir ne visai sėkmingų bandymų tose trijose, jau minėtose srityse, buvau šiek tiek nusivylusi atradimu, jog pasirodo, kad tikrieji mano gabumai slepiasi tarp klaviatūros klavišų, tušinukų ir sąsiuvinių, ženklų, simbolių, raidžių, žodžių, sakinių, gramatikos ir skyrybos. Tačiau dabar aš didžiuojuosi savimi sakydama - taip, aš rašau. Geras jausmas, patikėkit. Viskas pasikeitė, kai pamačiau bei supratau, kad iš viso šito lengvo rašinėjimo, galiu pabandyti kažką sudėlioti, kas ateityje man padės ir pravers. Ir padės ne tik rašiniui per lietuvių kalbos egzaminą. Matau, jog ir mano ateitis pradeda rodytis raidžių ir tekstų pavidalu. O svarbiausia tai, jog man iš tiesų patinka, tai ką veikiu.
Rašiau, rašau ir rašysiu, kitaip jau nebus. Mano venomis jau tikriausiai laksto ne kraujas, o rašalas.

6 komentarai:

  1. Akvilyt, tavo kūryba man patinka - ji išjausta, unikali, maloni akiai. Nesustok, tu darai tai puikiai, be to, turi vieną ištikimą gerbėją (skaičiau tavo istoriją apie Vėjavaikį wattpad'e, net pritrūko žodžių..). Jau buvau tavęs pasiilgusi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Simona, labai dėkoju už tokį super komentarą! Labai džiaugiuosi, jog Tau patinka mano kūryba.
      Apkabinimai!

      Panaikinti
  2. O, slapta pavydžiu tavo nuoseklumo! Būtent jis yra didžiausias mano kliuvinys, stačiausia ola ir aukščiausias kalnas, slepiantis kūrybinius užribius. Sunku kurti, kai galvoje įsivyravęs chaosas. O tu, Akvile, gebi jį pažaboti; ir iš to gimsta kūryba - nuosekli, aiški, rafinuota.

    Kartą manęs paklausė, kodėl rašau. Aš paklausiau, kodėl jis geria vandenį. Ir iš tikrųjų, kodėl? Nes negaliu kitaip. Rašymas nėra hobis, talentingiems tai gyvenimo būdas.

    Kiek save pamenu mažą, niekada nežaidžiau su lėlėm; mano žaislai buvo raidės. Nuo to viskas ir prsideda. Palaipsniui įsitrauki į chaotišką rašymo sūkurį ir su juo susigyveni. Tada atrandi dar nepažintą literatūrą, filosofiją, pasineri į gyvenimo mokyklą, išmoksti kitaip jausti, kvėpuoti. Ir rašai, rašai, rašai...

    Šia tema galėčiau daug gi samprotauti, tačiau ar reikia? Kažkam rašymas - tiesiog procesas, o kažkam visas gyvenimas.
    Džiaugiuosi už bręstantį talentą tavyje :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, Gintarija! Tavo komentarai visada labai pradžiugina! Ačiū labai! Žinai, o aš Tau pavydžiu Tavo įžvalgumo, gebėjimo tiksliai išdėstyti tai ką nori pasakyti. Visada buvai tokia tiksli ir teisi!
      Labai norėčiau paskaitinėti Tavo samprotavimus šia tema. Tačiau aš nuoširdžiai dėkoju ir už šį atvirą bei nuoširdų komentarą! ♥

      Panaikinti
  3. Vėl pasikartosiu - kaip stipriai aš dėl Tavęs, mieloji, džiaugiuosi! Labai gera skaityti tokias aiškias, palaimingas, džiaugsmingas, iš švytinčios, sparčiai besiformuojančios asmenybės kylančias mintis! Fantastiškai gera energija užplūsta. Taip Tavimi didžiuojuosi, taip Tavimi džiaugiuosi! Tai Tavo kelias, tu jį atradai. Ir toliau ženk juo tolyn - drąsiai ir tvirtai!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mieloji! Kaip aš džiaugiuosi, kad Tu džiaugiesi! Nuoširdžiai pasakysiu - atrasti kelią, kuriuo eiti skatina kiekvienas pažįstamas - nerealus jausmas!
      Ačiū ačiū ačiū! :*

      Panaikinti