Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2015

Vis dar laisva.

Vaizdas
Kol kiti skundžiasi valandomis artėjančiais naujais mokslo metais, graudinasi, verkia ir gedi prabėgusios vasaros, aš tiesiog sėdžiu į viską abejingai žiūrėdama ir jausdama, kaip visi tie priekaištai ir skundai nubėga nuo manęs tarsi vanduo nuo žąsies. Pasirodo, jog mano laisvė nėra metų laikas, kurio metu nereikia eiti į mokyklą. Pasirodo, jog vis dėlto laisvę suvokiu kitaip ir jos man neriboja purvinas mokyklos pastatas, sudėliotas pamokų tvarkaraštis, namų darbai ar dar kokia nors atsakomybė užkrauta tos įstaigos. Aš vis vien jausiuosi visiškai nesuvaržyta. Ironiška, jog tą suvokiau paskutiniais mokslo metais. Visi tik žiūri į mane ir tyliai juokiasi, jog "net nepajusi kaip greitai šitie metai tau prabėgs". Šitą ir pati jau suvokiu, nes pastaruoju metu viskas lekia, man net nesusivokiant, kad tie besikeičiantys skaičiai kompiuterio ar telefono ekranuose, judančios laikrodžių rodyklės, skaičiuoja mano gyvenimo valandas. Kol kas pas mane siautėja viena kitai prieštaraujanči

Jie nežinos, kad tai Tu.

Vaizdas
Jeigu atvirai, aš manau, jog Jiems net nerūpi.  Tos kvailos, aplūžusios sūpynės tapo mano lankomiausia vieta ir mano įkvėpimo tašku, kuriame ateinu jo gauti. Kaip kokio narkotiko, nes jei mano sąsiuvinio nepapildo bent keli lapai mano kreivo rašto, aš jau pradedu jaustis blogai. Kiekvieną vakarą prirašau ištisus puslapius ir rašyčiau tikriausiai dar daugiau, jei ne ta tamsa, kuri pasiglemžia visus objektus mano regos lauke, iškraipo juos ir paverčia neaiškiais, kartais net bauginančiais, kontūrais. Kartais rašau ir tamsoje, pasišviesdama savo sudaužytu išmaniuoju ar kuklia žvakės liepsnele, kartais tiesiog užverčiu galvą ir stebiu žvaigždėmis išbertą dangų. Man patinka, kai turiu pasirinkimą ir tam tikras galimybes. Net ir tokiose paprastose, kasdieniškose situacijose. Tik gaila, jog tas kiaulystės dėsnis atima visus pasirinkimus. Todėl dabar reikia nurimti ir taikiai sudėjus rankas laukti. Laukti krūvos dalykų, kurie rodos, dar toli, tačiau artėja žymiai greičiau nei gali pagalvoti.

Vakaro pasakojimas.

Vaizdas
Dievinu tuos lengvus sekmadienio vakarus, kai mintyse plaukioja suvokimas, jog rytoj nei anksti keltis, nei kažkur skubėti ar ruoštis nereikia. Sėdžiu ant aplūžusių sūpynių, kurios kažkodėl išlaiko mano kūno masę, ir leidžiu vėjui šiaušti mano palaidus, rudus, jau su nublukusiomis raudonomis sruogomis, plaukus bei lengvai supti, tarsi nerimstantį vaiką, medinėse sūpuoklėse. Kairėje - daugiabučiai ir kiti gyvenamieji pastatai, besiruošiantys tamsiai nakčiai, keliu vis nudarda pavienė mašina, vis švelniai pristabdydama prieš tą duobę vidury gatvės. Dešinėje - rodos, pabaigos neturintys laukai, už horizonto besislepianti saulė ir švelnia oranžine spalva nuspalvinta padangė. Medžių viršūnės tolumoje linguoja kartu su sūpynėmis, o aš vis rašau. Rašau, rašau ir rašau. Atrodo tarsi aš būčiau ta riba tarp civilizacijos ir gamtos. Kairėje - namai, dešinėje - laukai, o viduryje - aš, pernelyg aukšta pilnametė, ilgesio sugniaužyta širdimi ir nostalgišku žvilgsniu besidairanti tai į vieną, tai į k

Kodėl taip tamsu.

Vaizdas
Atrodo lyg braučiausi per neišžengiamą girią, gūdžią naktį, kai net išsigandęs ir iš baimės virpantis mėnulis slepiasi už tankaus debesų sluoksnio. Varčiau senas savo lietuvių kalbos pratybas ir už akių užkliuvo rašinio tema "Ar liūdesys yra vertybė?". Tą minutę mintyse tik nusijuokiau, net nežinodama ar nenujausdama, jog po keleto valandų tas pats liūdesys, kurio vertė svarstoma tame klausime, jau kabinėsis prie manęs. Galėčiau pabandyti atsiversti tas pratybas ir tarp duotų teiginių galbūt surasti kuo tas liūdesys naudingas, tačiau pastarasis atsisėdo man ant kelių ir neleidžia net atsistoti. Tuo mano galios ir baigiasi. Teiginius teks galvoti pačiai. Tik norėčiau paklausti: kodėl taip tamsu pasidarė mano gyvenime? Atrodo, lyg mane būtų netikėtai užklupusi, per ilgai besitęsianti naktis. Tačiau ta naktis ne tokia, kokias mėgstu, netgi priešingai. Jos troškios. Lyg nubusčiau vidury nakties, o perdžiūvęs liežuvis šiurkščiai perbrauktų per gomurį. Kankynė tamsiuoju paros met

Didelė, balta dėmė danguje.

Vaizdas
Porą naktų iš eilės aš matau neįtikėtinai gražų mėnulį, lendantį iš už medžių šakų ir plačiai man besišypsantį. Labai norėčiau jam atsakyti tokia pačia šypsena atgal, tačiau kažkas mane vis sulaiko tokiam veiksmui. Juk per daug šypsantis plyšta skruostai. Baisu, kad man taip nenutiktų. Galbūt dabar aš tiesiog ramiai pabūsiu ir niekam nelysiu į akis. Gerai? Gerai . Norėčiau kur nors tyliai pasislėpti ir nesirodyti net tada, kai manęs pasiges atitinkamas skaičius žmonių. Slėptis noriu ne tam, kad įsitikinti, jog kažkas manęs pasiges, bet tam, kad tiesiog pasislėpčiau ir ramiai sudėliočiau suskilusią, tarsi mano telefono ekranas, vieną gyvenimo dalelę. Maža, bet tam tikra prasme svarbi. Gaila, jog pasislėpti niekaip nepavyktų. Per daug pastabūs visi pastarosiomis dienomis ir tai, jog dingau kažkur - neliks paprasčiausiu nepastebėtu dalyku. Manęs ieškotų ir verstų grįžti. Nemėgstu, kai ieško, nemėgstu, kai verčia. Todėl ir kurpiu pabėgimo planus. Vieną dieną tikrai įgyvendinsiu. Kai niekas