trečiadienis, rugpjūčio 26, 2015

Jie nežinos, kad tai Tu.

Jeigu atvirai, aš manau, jog Jiems net nerūpi. 
Tos kvailos, aplūžusios sūpynės tapo mano lankomiausia vieta ir mano įkvėpimo tašku, kuriame ateinu jo gauti. Kaip kokio narkotiko, nes jei mano sąsiuvinio nepapildo bent keli lapai mano kreivo rašto, aš jau pradedu jaustis blogai. Kiekvieną vakarą prirašau ištisus puslapius ir rašyčiau tikriausiai dar daugiau, jei ne ta tamsa, kuri pasiglemžia visus objektus mano regos lauke, iškraipo juos ir paverčia neaiškiais, kartais net bauginančiais, kontūrais. Kartais rašau ir tamsoje, pasišviesdama savo sudaužytu išmaniuoju ar kuklia žvakės liepsnele, kartais tiesiog užverčiu galvą ir stebiu žvaigždėmis išbertą dangų. Man patinka, kai turiu pasirinkimą ir tam tikras galimybes. Net ir tokiose paprastose, kasdieniškose situacijose. Tik gaila, jog tas kiaulystės dėsnis atima visus pasirinkimus. Todėl dabar reikia nurimti ir taikiai sudėjus rankas laukti. Laukti krūvos dalykų, kurie rodos, dar toli, tačiau artėja žymiai greičiau nei gali pagalvoti.
Pastarosiomis dienomis vakarai tapo vėsūs ir niūrūs, tačiau mane savotiškai žavi tas šalčio jausmas, pašiurpusi oda ir drebančios, vos rašiklį nulaikančios, rankos. Tai tokia nuostabi atgaiva po alinančio karščio, o ir ruduo jau alsuoja man už nugaros. Kitą savaitę jau atsisuksiu į jį ir nusišypsojusi pasisveikinsiu. Dar vienas metų laikas - prabėgo, praėjo, nuskuodė, nebegrįš. Anksčiau mane gąsdindavo tas per greitai bėgantis laikas, tačiau dabar esu visiškai atsipalaidavusi ir plaukiu kartu su juo. Bet sakau nuoširdžiai - labai pasiilgsiu tų ramių vasaros vakarų, kai galėdavau sėdėti ir netrukdoma jokios gyvos būtybės skrebenti savo užrašus. Jaučiausi kaip tikrų tikriausia rašytoja. Žinoma, jaučiuosi ir tada, kai rašau savo kambaryje, virtuvėje, balkone, automobilyje ar dar kur nors, tačiau sėdėti ir rašinėti temstant - visai kas kita. Tarsi mane apsėda nepaaiškinamas kūrybos fenomenas. Kiekvieną vakarą mano plaukai įsigeria nakties kvapu, o aš siela tiesiog krykštauja iš džiaugsmo, kai danguje sužimba pirmos žvaigždės. Manau, jog vėl prisijaukinau tamsą. Tikriausiai vėl viskas bus gerai. Pačiu laiku.
Šiais metais nebenoriu svarstyti ar nagrinėti ką nuveikiau per visus tuos tris mėnesius. Nėra jokios konkrečios priežasties, tiesiog mažų, dailių akimirkų per daug susikaupė ir daugumą jų tiesiog saugiai padėtos žiemai, kai tas pačias sūpynes dengs stora sniego masės danga, o mane lankys išsigimusi melancholija, aiškindama, jog esu nepaprastai vieniša. "Bet juk tu nesi vieniša", sako man, bet aš niekada netikiu tais žodžiais. Ir pradedu nebetikėti žmonėmis, dauguma sako tik tai, ką nori girdėti.
Mane įspėjo saugotis tų, kurie gnaibo sielas. Manau keletą tokių jau sutikau ir baisiausia, jog manau, kad man nepavyko apsisaugoti. Vis dėlto jie nežinos, kad tai Tu, neišduosiu, nes negalėčiau, todėl nesijaudink dėl savęs.

12 komentarų:

  1. Ne tik tu pasijauti kaip tikra rašytoja, bet ir kitus šie tekstai priverčia galvoti, kad tu - šios profesijos atstovė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. labai šiltas įrašas. aš visa širdimi pritariu Rugilei, skaitant neįmanoma nepastebėti Tavo talento, Akvile. Žodžiai tarytum plaukia stipriai vienas prie kito prisirišę, plaukia ir sudaro labai gražius sakinius, raiškias mintis. Lengva, nuostabiai lengva skaityti...
    Aš galiu tik įsivaizduoti,kokie nuostabūs vakarai tojw malonioje vėsoje su mintimis bei užrašais. Jauku. Ir tai taip įkvepia.

    Be proto aš laiminga dėl Tavęs, nes yra nuostabu atrasti savo vietą, į kurią kaskart taip malonu grįšti. Ir gaudyti įkvėpimo drugelius! ❤

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuoširdžiai dėkoju Evelina! Man taip smagu, jog yra žmonių, kurie džiaugiasi, nors ir mažais, mano atradimais. ♥

      Panaikinti
  3. Dieve, kaip gražu! Lengva, gražu, šilta, ir ramu, taip nuramino, kad net visa baimė dingo bijoti ateinančių naujų mokslų metų ... :) Tu turi neaprėpiamą talentą rašyti, išsakyti mintis :) Pritariu abiem skaitytojom, dėl Tavo talento, rašytojos! Galbūt būnant didesnei, bet Tavo mintys kaip suaugusiojo, tikėkimės, kad galbūt pasirodys Tavo knyga, kurią skaitysiu greitosiomis, ir gilinsiuosiu į puslapių turinį ;)
    Šaunuolė, Akvile!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Emilija už tokį super komentarą! Labai tikiuosi, jog vieną dieną bus ta knyga!!

      Panaikinti
  4. Eikit velniop, visi perspausti „tu" iš didžiosios raidės. Tavęs, Akvile, nepykina nuo seilių pertekliaus? Persaldintas barokas, nieko daugiau.
    Tavo mintys rišlios, nuoseklios, gerai valdai metaforas, puikiai jungi pastraipas, todėl jos dera tarpusavy. Manau, labai moki jausti, nes tai atsiskleidžia tavo kūryboj; intravertui tai natūralu, tiesa? TIkiu, kad jauti savo stipriąsias puses rašant, bet o, kaip įdomu būtų pamatyti ištobulintus kitus kūrybos bruožus... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gintarija, kartais reikia pasiseilėti. Kartais reikia ir to persaldinto baroko. Nežinau kodėl, bet kartais tiesiog reikia.
      Dėkoju už tuos visus gražius žodžius! Žinok, vis dar tobulėju. Vis dar. Tyliai, pasislėpusi tobulinu ir tuos kitus kūrybos bruožus, kuriuos paminėjai. Bet, va, dar nesijaučiu pakankamai gera, kad parodyčiau tai.
      Kad ir kaip bebūtų, ačiū už komentarą ir ačiū, jog vis dar užeini čia. ;)

      Panaikinti
  5. Akvile, tai taip nuostabu!! Tavo rašliavonės, užrašai visad tokie malonūs, taip saldžiai plaukiantys galvoje tyliai skaitant kiekvieną žodį... Bet žinai, kas būna geriausia? Kai kažkokiu netikėtu būdu panašiu metu mūsų nuotaikos, būsenos, išgyvenimai sutampa! Tada taip stipriai pajaučiu ryšį tarp visų pasaulio žmogeliukų. Tai fantastiškai gera...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aušrine! Tavo komentarai visuomet labai nudžiugina! O man taip džiugu, jog visuomet atsiranda žmogiukas, kurio nuotaika sutampa su manąja! Ačiū ačiū ačiū!!

      Panaikinti
  6. Šaunu! Daugiau tokių straipsnelių! Vaje, pakerėjai mane...

    AtsakytiPanaikinti