ketvirtadienis, rugpjūčio 13, 2015

Kodėl taip tamsu.

Atrodo lyg braučiausi per neišžengiamą girią, gūdžią naktį, kai net išsigandęs ir iš baimės virpantis mėnulis slepiasi už tankaus debesų sluoksnio. Varčiau senas savo lietuvių kalbos pratybas ir už akių užkliuvo rašinio tema "Ar liūdesys yra vertybė?". Tą minutę mintyse tik nusijuokiau, net nežinodama ar nenujausdama, jog po keleto valandų tas pats liūdesys, kurio vertė svarstoma tame klausime, jau kabinėsis prie manęs. Galėčiau pabandyti atsiversti tas pratybas ir tarp duotų teiginių galbūt surasti kuo tas liūdesys naudingas, tačiau pastarasis atsisėdo man ant kelių ir neleidžia net atsistoti. Tuo mano galios ir baigiasi. Teiginius teks galvoti pačiai. Tik norėčiau paklausti: kodėl taip tamsu pasidarė mano gyvenime? Atrodo, lyg mane būtų netikėtai užklupusi, per ilgai besitęsianti naktis. Tačiau ta naktis ne tokia, kokias mėgstu, netgi priešingai. Jos troškios. Lyg nubusčiau vidury nakties, o perdžiūvęs liežuvis šiurkščiai perbrauktų per gomurį. Kankynė tamsiuoju paros metu, kurį nuoširdžiai mylėjau, nes tuo laiku, kai baugiai tiksintys laikrodžiai neguodžia rodydami skaičius savo ciferblatuose, košmarai priverčia mane dehidratuoti. Todėl tokias tiek fiziškai, tiek psichologiškai kraupias naktis, kai deformuojasi mintys, o šešėliai išsikraipo, vadinu troškiomis. Deja, bet jos niekaip manęs nepalieka. O juk kažkada buvau prisijaukinusi tamsą.
Stovėjau virtuvėje, atsirėmusi į spintelę riebaluotu paviršiumi ir kramčiau batono riekę. Laikrodis rodė be dvidešimt keturias ryto, o aš buvau ką tik grįžusi iš lauko, kur stebėjau Perseidų meteorų lietų. Dangus apsiniaukė, todėl ir grįžau. Būtent tą akimirką, kai batono kąsnis pasiekė mano skrandį, man per mintis trenkė juosvas liūdesys. Nepadėjo, net tai, jog kiekvieną kartą pamačiusi dangų pjaunantį meteorą, aš tyliai sumurmėdavau po norą. Realų troškimą, kuris galėtų išsipildyti. Galėtų, bet ar išsipildys? Bet išties, kas jeigu man vis dėlto nėra lemta būti nuoširdžiai laiminga ilgiau nei kelias paras? Ir jeigu net tamsų dangų rėžiantys objektai nepadės morališkai, kaip judėti toliau? Siaubas, kiek daug klausimų sukosi paryčiais galvoje. Dabar jie nurimę, sėdi tyliai kamputyje ir bando šiek tiek atsipūsti. Kita vertus, tas liūdesys nėra kažkoks piktas monstras, jis tik melancholiškas, šiek tiek nostalgiškas jaunuolis, bandantis surasti nors lašelį prasmės ir motyvacijos judėti toliau. Retsykiais jis mane aplanko, o po viešnagės palieka nuoširdų džiaugsmo suvokimą. Todėl ir mėgstu tą liesos išvaizdos jaunuolį, kurio dažnai dauguma vengia. Nuo to jis tik dar labiau nuliūsta. Liūdintis liūdesys - ironiška. Jeigu jau niekas jo nepriima, priimsiu aš. Juk visuomet buvau tokia šleikščiai saldi geraširdė. Kartais peržengianti visas įmanomas ribas, kurios yra nupaišytos balta kreida.
Žinau tik tiek, jog šiandien paryčiais vietoj batono valgysiu avižinę košę. Sako, jog sveikiau taip. Nors naktimis apskritai negalima valgyti, bet man jau nerūpi.
Teks iš naujo prisijaukinti tamsą, kad daugiau nebeklausinėčiau kodėl taip tamsu.

Kairiarankė sveikina kitus kairiarankius su kairiarankių diena!

8 komentarai:

  1. Kartais liūdesys tikrai apninka labai netikėtai ir pasilieka nenumatytam laikui. Tarsi kažko trūktų, kažkas ne taip, tačiau sunku suprasti kas dėl to kaltas. Keistai artima situacija.. Kaip visad puikus įrašas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiaugiuosi, jog supranti! Ir dėkoju Tau už komentarą!

      Panaikinti
  2. Kaip jau ir komentavai manajame tinklaraštyje, kad ir Tavo gyvenimą šiuo metu nepaaiškinama tamsa yra užplūdusi, dabar dar geriau tai suprantu. Ir tas batono keitmas avižine koše... Atrodo, norisi kažką keisti - bent kokį menkniekį - į šį tą geresnio, bet galiausiai pritrūksta jėgų... Ir vis tiek lieka batono riekė pavargusiame nuo VISKO delne.

    Bet kokiu atveju, liūdesys yra gražus. Jis GALI toks būti. Matau tai šokinėdama Tavo įrašų eilutėmis.
    Ir, na, nepasiduok! Visi mes galim būti laimingi, bent... pusiau :) Ir mums reikia laimės, ir reikia džiaugsmo. Manajame gyvenime viskas jau pradėjo tvarkytis. Nevalia ilgai užsibūti!

    Siunčiu Tau diiiiidelį diiiidelį apkabinimą ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tavo komentaras toks tikslus ir nuostabus, Aušrine. Bent sūrio ar dešros kokios turėčiau prie tos batono riekės, ech...
      Liūdesys dažnai įkvepia mane, nes trykšdama džiaugsmu aš nemoku sugaudyti lakstančių minčių, o kai ateina liūdesys, jis viską sustato ir liepia nusiraminti. Džiaugiuosi, jog Tavo gyvenime viskas jau pradėjo tvarkytis! Labai labai džiaugiuosi dėl Tavęs!
      Siunčiu meškino apkabinimą atgal! ♥♥

      Panaikinti
  3. Labai liūdna, bet nepaprastai gražu. Nuostabiai perteiktos emocijos. Labai patiko :')

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū Tau! Ir dėkoju, jog prisijungei prie sekėjų. :3

      Panaikinti
  4. Tavo kūryba visada pakeri ir įkvepia. Perskaičiusi tavo tekstus dažnai puolu rašyti, bet po kelių sakinių sustoju - nusiviliu, nes nemoku taip reikšti minčių, kaip Tu. Tada grįžusi vėl skaitau. Rimtai - skaitau Tavo tinklaraščio įrašus ne po vieną kartą.
    O ta tamsa... visada praeina. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tai yra visiška tiesa. Naktį keičia diena, saulė perima mėnulio veiklą... ir to nepakeisim.
    Visada laukiu naujo įrašo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rugile, ačiū Tau labai! Tavo komentarai visuomet tokie nuoširdūs ir priverčiantys nusišypsoti!
      Žinoma, tamsa amžina niekada nebūna ir tai nėra banalu - tokia tiesa. Laukiu kada nušvis saulė arba bent kol pajėgsiu įjungti šviesą.
      Dėkoju dar kartą! ♥

      Panaikinti