sekmadienis, rugpjūčio 16, 2015

Vakaro pasakojimas.

Dievinu tuos lengvus sekmadienio vakarus, kai mintyse plaukioja suvokimas, jog rytoj nei anksti keltis, nei kažkur skubėti ar ruoštis nereikia. Sėdžiu ant aplūžusių sūpynių, kurios kažkodėl išlaiko mano kūno masę, ir leidžiu vėjui šiaušti mano palaidus, rudus, jau su nublukusiomis raudonomis sruogomis, plaukus bei lengvai supti, tarsi nerimstantį vaiką, medinėse sūpuoklėse. Kairėje - daugiabučiai ir kiti gyvenamieji pastatai, besiruošiantys tamsiai nakčiai, keliu vis nudarda pavienė mašina, vis švelniai pristabdydama prieš tą duobę vidury gatvės. Dešinėje - rodos, pabaigos neturintys laukai, už horizonto besislepianti saulė ir švelnia oranžine spalva nuspalvinta padangė. Medžių viršūnės tolumoje linguoja kartu su sūpynėmis, o aš vis rašau. Rašau, rašau ir rašau. Atrodo tarsi aš būčiau ta riba tarp civilizacijos ir gamtos. Kairėje - namai, dešinėje - laukai, o viduryje - aš, pernelyg aukšta pilnametė, ilgesio sugniaužyta širdimi ir nostalgišku žvilgsniu besidairanti tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi reikėtų rinktis. O rinktis šį kartą man nereikia. Aš tiesiog sėdėsiu ant ribos, mataruodama kojomis ir stebėsiu tas dvi skirtingas mano pasaulio puses. Sėdėsiu, kol aplink mane pradės zyzti įkyrūs uodai, smalsiai stebėdama ką veikiu. Jeigu jie išgertų visą mano kraują, gal tada ilgesys nebelakstytų mano venomis ir arterijomis.
Tiek pirmajame, tiek antrajame mano namo aukštuose įsiplieskė šviesa. Bet kol kas niekas manęs nepasigedo, nors iš Kairės jau ateina tamsa. Mano varganą sąsiuvinį menkai apšviečia Dešinė pusė, kurioje dar kybo, tarsi paskutiniai atodūsiai, saulės spinduliai. Keliu nurieda automobilis, tačiau šįkart nepristabdo važiuodamas per duobę ir žvyras joje nemaloniai sugirgžda. Panašiai girgžda liūdesio akmenukai mano sieloje. Jų tiek daug, jog jie pradėjo liestis vienas su kitu. Viliuosi, jog jie neįskels kibirkšties, nes pastaruoju metu mano siela tarsi popierinė.
Susidraugavau su vietine plaštake, kuri sutrikusi skrajoja aplink mane.
- Nors ir liūdi tavo siela, ji vis vien spinduliuoja šviesą, - sumurmėjo, prisigretinusi prie dešinės mano ausies.
Sunerimau. Tikiuosi neužsidegė mano siela. Nors ir sunki nuo tų akmenų, ji vis vien turi nenusakomą vertę. Dėl visa ko, patikrinau savo rankas - jos vis dar šaltos, reiškia, siela dar neliepsnoja. Blogai bus tik tada, kai rankos taps nenuoširdžiai šiltos. Tai bus sutartinis ženklas, kad tuoj tapsiu besiele būtybe.
Niekas manęs nepasigenda, o jau taip tamsu, kad vos vos matau eilutes, ant kurių rašau, sąsiuvinyje. Miršta ir paskutiniai saulės spinduliai, o aš jaučiuosi pabėgusi nuo visų. Pagaliau nematoma ir pagaliau nors kiek laisva.
Paskutinio saulės spindulio vardas Saulius. Sakiau, jog kai jis mirs, eisiu į kambarį.
Saulius linksmas, pasakoja įvairias istorijas ir pažadėjo paskolinti truputį savo šviesos, kad galėčiau vėl šviesti kaip žmogiškoji saulytė. Ačiū, Sauliau.
Aš jau kambaryje. Ką tik suploviau nuo vakarienės užsilikusius indus ir pagalvojau, jog netyčia pabėgusias, paskutinėmis vasaros dienomis kvepiančias mintis galėčiau sudėlioti ir papasakoti Jums.
O dabar labanakt.
P. S. Linkėjimai nuo Plaštakės ir Sauliaus.

Šiam vakarui ypač tinka nuostabaus filmo "Submarine" garso takelis.

6 komentarai:

  1. Būtų nuodėmė nepagirti tokio įrašo, bet ir suteršti jį niekingais žodžias - gaila.
    Ech, vis tiek gadinu šį grožį ir tik noriu pasakyti - gražu gražu gražu gražu gražu. Ir pažįstama. Bet labiau gražu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vajei! Ačiū, Rugile! Žinok ir tas pats "gražu" priverčia nusišypsoti, juk kažkam patiko!!

      Panaikinti
  2. Labai gražus pasakojimas. Puikiai atskleidi jausmus ir puikiai pateiktas aprašymas! Šaunuolė! Taip ir toliau! :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai labai labai gražu ir neapsakomai gera skaityti.
    Tavo venomis teka tikros rašytojos kraujas. Džiaugiuosi už tave :)

    AtsakytiPanaikinti