Skaisti naktis.

Šiandien iš spintos išsitraukiau tą man kiek per didelį džemperį su dirbtiniu kailiuku aplink gobtuvą. Atrodo nieko ypatingo - tiesiog drabužis, tačiau per dideli rūbai netiksliai atskleidžiantys mano apimtis ir fizionomiją, man visuomet suteikia tokio nepaaiškinamo moteriško trapumo, nes atrodau itin smulki, kai skęstu audinio pertekliuje. O kur dar tas nuoširdžių žalsvų akių žvilgsnis iš po mano pelėdos akinių. Toks jaukus ir smalsus, tarsi į pasaulį žvelgčiau pirmą kartą. Gaila, jog už to vaikiškai naivaus žvilgsnio slepiasi jau beveik subrendusio žmogaus mąstymas ir požiūris. Kuo toliau, tuo dažniau tiek sau, tiek aplinkiniams kartoju, jog žmogus tapo išlepęs, o kažkur viduje dar ir supuvęs. Dauguma liūdnai su tuo sutinka ir suvokia mano įžvalgą, kiti tiesiog abejingai gūžteli pečiais ir tada su siaubu suvokiu aš, kad jie jau pradėjo pūti viduje. Jiems jau nesvarbu kas vyksta aplink. Taigi, nuo garderobo aptarinėjimo iki yrančių vidumi individų. Trečiadienį, po pusantros valandos

Prisimenu, kaip aš džiaugiausi pabaigusi pirmą savo vieną iš rimtesnių apsakymų. Na, tokį, kuris nėra poros puslapių ilgio, turi kažkokią mintį ir nėra vieno prisėdimo padarinys. Šiandien nardžiau savo kompiuterio failuose ir pagalvojau, jog būtų visai nieko pasidalinti bent jau pačiu pirmuoju savo parašytu prologu. Rašydama šį apsakymą turėjau šiek tiek iššokti iš savo rėmų: kūrinio apimtis, tema, žanras - man buvo itin svetimi ir dar nepažinti, bet juk visada įdomu išbandyti save kitur. Visi kiti skyriai laukia kol bus perskaityti mano wattpad'e .  1994-ieji, spalio 25. „Mielas dienorašti, Šiandien jis vėl pasirodė. Tik ne mano sapnuose, kaip įprasta, tačiau realiai. Tas aukštas išbalęs vyras, sunešiotu lietpalčiu ir žvilgsniu, kuris galėtų nusvilinti pačią sielą. Ir negana to, sujaukė mano mažą vidinį pasaulį. Tik man jau nebaisu. Nes žinau, ko jis nori. Sėdėjau savo kambaryje, kai koridoriuje išgirdau sunkius žingsnius. Smalsumo vedama iškišau galvą iš kambario, galv

Per visus savo aštuoniolika metų, sutikau palyginus nemažai individų, kurie vis norėdavo pasprukti nuo savęs, nuo kitų, nuo prisiminimų ar praeities, nuo tam tikrų jausmų, kurie pasak jų, naikina morališkai, nuo baimių ar nuo to paties skausmo, kurio visi bijome tarsi velnias švęsto vandens. Pradėjau nepateisinti tokių žmonių, nes galiausiai jie patys nebesuvokia nuo ko bėga ir nuo ko nori pabėgti, todėl izoliuoja save nuo bet kokių išorinių, kartais net vidinių, dirgiklių. Tačiau kas iš to, jeigu aplink save pastatai akmeninę sieną? Tampi šaltu ir uždaru žmogumi, stumdančiu šalin visus, kurie gali padėti, bijančiu išeiti iš savo komforto zonos, dėl tos paranojos, jog kažkas tyko netoliese ir gali tave įskaudinti. Žinoma, jog gali, net neneigiu to fakto, bet tai nereiškia, jog būtinai taip ir padarys. Noriu priminti, jog komforto zonoje šilta, jauku ir smagu, tačiau po kiek laiko ten pasidaro nuobodu. Be to, ateina suvokimas, jog ten niekada nenutinka nieko įspūdingo. Pamesčiau skaičių

Kažkada klausiau savęs kodėl taip tamsu? Dabar atsakyčiau klausimu į klausimą - galbūt metas įjungti šviesą? Juk būna tokių dienų, kai tu tiesiog egzistuoji, diena prabėga ir net nepajunti, jog jau tamsu ir laikas tiesti ranką link šviesos jungiklio, tačiau kažkodėl vis sėdi prieblandoje, kuri netrukus tampa ir visiška aklinai juoda tamsa. Tada įjungi šviesą. O aš jos, prisipažinsiu, ilgą laiką nejungiau. Ir, deja, tačiau dabar net neatsakyčiau kodėl. Galbūt bijojau būti lengvai apakinta, nes visi žinom, akims reikia priprasti tiek prie tamsos, tiek prie šviesos. Šiandien su didžiausiu pasimėgavimu susitvarkiau visą savo namo antrą aukštą, kuriame ir praleidžiu daugiausiai laiko. Nežinau kas per nuotaika ir mintys šiandien plaukiojo mano galvoje, valant dulkes ir plaunant grindis, tačiau tokie dalykai vyksta palyginus retai. Galbūt čia dėl tos rudeninės nuotaikos, kuri visą savaitę, tarsi kokia šmėkla, sekioja paskui mane. Bet kaip smagu būna toliau gyventi pagaliau tvarkingame kambar