Per daug tobulybės - klaida.

Šiandien iš spintos išsitraukiau tą man kiek per didelį džemperį su dirbtiniu kailiuku aplink gobtuvą. Atrodo nieko ypatingo - tiesiog drabužis, tačiau per dideli rūbai netiksliai atskleidžiantys mano apimtis ir fizionomiją, man visuomet suteikia tokio nepaaiškinamo moteriško trapumo, nes atrodau itin smulki, kai skęstu audinio pertekliuje. O kur dar tas nuoširdžių žalsvų akių žvilgsnis iš po mano pelėdos akinių. Toks jaukus ir smalsus, tarsi į pasaulį žvelgčiau pirmą kartą. Gaila, jog už to vaikiškai naivaus žvilgsnio slepiasi jau beveik subrendusio žmogaus mąstymas ir požiūris. Kuo toliau, tuo dažniau tiek sau, tiek aplinkiniams kartoju, jog žmogus tapo išlepęs, o kažkur viduje dar ir supuvęs. Dauguma liūdnai su tuo sutinka ir suvokia mano įžvalgą, kiti tiesiog abejingai gūžteli pečiais ir tada su siaubu suvokiu aš, kad jie jau pradėjo pūti viduje. Jiems jau nesvarbu kas vyksta aplink. Taigi, nuo garderobo aptarinėjimo iki yrančių vidumi individų. Trečiadienį, po pusantros valandos