sekmadienis, rugsėjo 27, 2015

Per daug tobulybės - klaida.

Šiandien iš spintos išsitraukiau tą man kiek per didelį džemperį su dirbtiniu kailiuku aplink gobtuvą. Atrodo nieko ypatingo - tiesiog drabužis, tačiau per dideli rūbai netiksliai atskleidžiantys mano apimtis ir fizionomiją, man visuomet suteikia tokio nepaaiškinamo moteriško trapumo, nes atrodau itin smulki, kai skęstu audinio pertekliuje. O kur dar tas nuoširdžių žalsvų akių žvilgsnis iš po mano pelėdos akinių. Toks jaukus ir smalsus, tarsi į pasaulį žvelgčiau pirmą kartą. Gaila, jog už to vaikiškai naivaus žvilgsnio slepiasi jau beveik subrendusio žmogaus mąstymas ir požiūris. Kuo toliau, tuo dažniau tiek sau, tiek aplinkiniams kartoju, jog žmogus tapo išlepęs, o kažkur viduje dar ir supuvęs. Dauguma liūdnai su tuo sutinka ir suvokia mano įžvalgą, kiti tiesiog abejingai gūžteli pečiais ir tada su siaubu suvokiu aš, kad jie jau pradėjo pūti viduje. Jiems jau nesvarbu kas vyksta aplink. Taigi, nuo garderobo aptarinėjimo iki yrančių vidumi individų.
Trečiadienį, po pusantros valandos kalbėjimo apie egzistencializmą, vertybių sistemas bei absurdą, aš po truputį nugrimzdau į egzistencinę krizę. Susinervinau, kai buvo duota užduotis surašyti savo vertybes. Mintyse bent penkias minutes rūšiavau visus objektus savo gyvenime į chaotišką prioritetų sąrašą. O kai galiausiai išgirdau "Akvile, o kokios tavo vertybės?", aš tiesiog drėbtelėjau "Laisvė.". Susilaukiau pritariamo galvos linktelėjimo, sumurmėjimo mhm ir keleto smalsių žvilgsnių iš gretimų suolų. Galvoje šaižus ir bjaurus balselis klyktelėjo, jog tu laisva! Žinoma, jog laisva, tačiau kažin ar dažnai gaunu tą prabangą tokia jaustis. Dažną mūsų kausto tos filosofinės, psichologinės grandinės ir nors tariamės esantys laisvi, mes dažnai tokiais tik apsimetame. Be to, pagal egzistencialistus, laisvė - tai atsakomybė ir laisvas žmogus privalo atsakyti už savo veiksmus. Todėl būti laisvam tai ne egzistencija be jokių suvaržymų ar ribų, tai sudėtingiau, nei iš pirmo karto galima pagalvoti. Net pati laisvė turi savo taisykle, normas ir ribas. O dabar aš klausiu savęs ar įvardindama laisvę kaip vieną iš savo vertybių sistemos sudedamųjų dalių, aš galvoje turėjau tipišką, stereotipinę laisvę, kai darai ką nori, ar tą laisvę, už kurią turi atsakyti.
Kodėl pavadinime drąsiai aiškinu, jog per daug tobulybės - klaida? Nes tobuli žmonės pavojingi. Tiksliau pavojingi tie, kurie įsivaizduoja save perfekcijos viršūnėje ir žvelgia į visus su ta tariama panieka. Kiekvienas, kuris apsimeta idealiu mėgsta pabrėžti kitų ydas ir trūkumus. O argi tai ne nuodinga? Kai vieni stengiasi pabrėžti pačias geriausias savybes, kiti spjauna į tą sudėtingą jų misiją ir teškia detalizuotą ydų sąrašą. "Nei vienas nesame tobulas!" skanduojame mes, žvelgdami į tobulai nupudruotus veidus, kompiuterinių programų išgražintas figūras ir giliai pasąmonėje nuolat mąstome, jog norime būti kaip tie individai ant žurnalų viršelių, reklaminiuose stenduose ar dar kur nors. Pernelyg daug perfekcionizmo gali mus ir pribaigti, todėl aš kaip niekad džiaugiuosi, jog nepritampu prie to luomo kartu su savo trūkumais. Nepasitikėkite tobulais - tokių nėra. Geriau pasitikėkite savimi.

4 komentarai:

  1. Puikus įrašas!
    Įdomios mintys, privertė susimąstyti. Tobulų žmonių iš tiesų nėra ir dažnai mes apie tai pamirštame, ypač kai žvelgiame į blizgančių žurnalų viršelius. Tie 'tobulieji' nėra tobuli, jie tik puikiai maskuoja savo trūkumus ir slepia sugedusią asmenybę po dirbtine šypsena, o mes, paprasti žemiečiai to net nesuprantame. Visiškai sutinku, kad tobulais negalima pasitikėti ir daug geriau pasitikėti savimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū!
      Visiškai pritariu Tavo komentarui ir pastaboms, mielas Anonime! Geriau tiesiog būkime savimi ir rodykime kokia žmonija gali būti skirtinga; nebūkime tomis nušlifuotomis tobulybės kopijomis.

      Panaikinti
  2. Woah. Nuostabu. Nors įrašas pakankamai asmeniškas, bet kartu jis aktualus ir šių dienų visuomenei, kurie tik ir lygiuojasi į savo idealus. Tikiuosi savo egzistencinę krizę jau palikai praeity ir tai daugiau nepasikartos, nors kitą vertus ši vidinė krizė įkvėpė tave parašyti tokį nuostabų įrašą. Na o su fraze „Nepasitikėkite tobulais - tokių nėra.“ norėčiau nesutikti, bet giliau pamąsčius supranti, kad esi tik žmogus panašus į kitus aplinkinius, o tobulumas yra tik mūsų primetamas žmogaus apibūdinimas, kuris kažin ar gali egzistuoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Woah, dėkoju. Egzistencinės krizės nėra blogai - jos tik priverčia labai daug mąstyti apie dalykus. Juk taip dažnai kartojame, kad tų tobulų nėra, tačiau tas žodis kaip apibūdinimas vis vien klaidžioja mūsų žodynuose. Eh, ta tobulybė.

      Panaikinti