šeštadienis, rugsėjo 05, 2015

Prisiminiau, kas esu.

Kažkada klausiau savęs kodėl taip tamsu? Dabar atsakyčiau klausimu į klausimą - galbūt metas įjungti šviesą? Juk būna tokių dienų, kai tu tiesiog egzistuoji, diena prabėga ir net nepajunti, jog jau tamsu ir laikas tiesti ranką link šviesos jungiklio, tačiau kažkodėl vis sėdi prieblandoje, kuri netrukus tampa ir visiška aklinai juoda tamsa. Tada įjungi šviesą. O aš jos, prisipažinsiu, ilgą laiką nejungiau. Ir, deja, tačiau dabar net neatsakyčiau kodėl. Galbūt bijojau būti lengvai apakinta, nes visi žinom, akims reikia priprasti tiek prie tamsos, tiek prie šviesos.
Šiandien su didžiausiu pasimėgavimu susitvarkiau visą savo namo antrą aukštą, kuriame ir praleidžiu daugiausiai laiko. Nežinau kas per nuotaika ir mintys šiandien plaukiojo mano galvoje, valant dulkes ir plaunant grindis, tačiau tokie dalykai vyksta palyginus retai. Galbūt čia dėl tos rudeninės nuotaikos, kuri visą savaitę, tarsi kokia šmėkla, sekioja paskui mane. Bet kaip smagu būna toliau gyventi pagaliau tvarkingame kambaryje. Pastebėjau, jog pastaruoju metu gyvenu vien tik mažais, džiugiais dalykais, kurių dauguma net nepastebi, tik bijo tai prisipažinti. Ne, aš meluoju. Noriu pabėgti nuo dalykų, apie kuriuos būnu priversta galvoti, kai lieku visiškai viena. Kol eini į pamokas - viskas gerai. Galvoje plaukioja Putino "Altorių šešėly", sukilimai, logaritminės lygtys, spaudos draudimai ar tiesiog dalykai, apie kuriuos dažniausiai kalbi su bendraklasiais - bjaurus ir kvailai sudėliotas tvarkaraštis, išleistuvės, egzaminai ar tipiškas "kas buvo namų darbams". Tačiau vos tik peržengiu slenkstį tarp kasdieninių rūpesčių ir širdį braižančių dalykų, kurie tylomis skaudina, aš pasijuntu lengvai sugniuždyta. O tada įjungiu šviesą ir susigūžusi viliuosi, jog viskas gerai. Pasirodo, jog mokykliniai rūpesčiai, lengvai kritę ant manęs, nėra jau tokie diskomfortiški ir nemalonūs. Pasiilgau savo jaukios mokyklinės rutinos. Ji visiškai nebjauri. Ir žinot, mokykla labai keista vieta, joje laikas eina kažkaip kitaip. Lėtai, tačiau tuo pačiu ir nesuvokiamai greitai.
Manau, jog man reikia pradėti ieškoti laimės savo nusivylime, nes kartais būtent ten pasislėpęs glūdi džiaugsmas ir pozityvumas. Nebijau susipurvinti rankų liūdesyje, nes kartais atradimai verti varginančių paieškų. Jau pavargau bėgti nuo savęs, manau jau pakankamai subrendau akistatai su visais mažais monstriukais, kurie lėtai kankina mane. Manau, jau galiu pradėti sukioti jiems sprandus, kad daugiau nebepakiltų ir neėstų manęs iš vidaus. Užtenka būti apatiška jų auka. Nusipelniau veidrodyje matyti savo pačios šypseną be jokios apgaulės ar netikrumo.
Vėl prisiminiau, kas esu. Esu saulė, kuri nusprendė nebeieškoti šviesos ir pati tokia tapti. Velniop tamsą.

4 komentarai:

  1. Velnio tamsą, Tu teisi. Manau, šį įrašą reikėtų paskaityti kiekvienam truputį pasiklydusiam savo kely, arba tiesiog ieškančiam savęs. Aš šiame įraše atradau sau tinkamus žodžius, netgi savotišką padrąsinimą, taip pat įkvėpimą. Dar manau, kad labai myliu Tavo mintis ir Tavo blog'ą. Esi nuostabi, labai nuoširdi ir protinga mergina.

    O vienas iš paskutiniųjų Tavo minčių norisi užsirašyti ir galbūt, kada nors prireikus netgi cituoti... "Manau, jog man reikia pradėti ieškoti laimės savo nusivylime, nes kartais būtent ten pasislėpęs glūdi džiaugsmas ir pozityvumas. Nebijau susipurvinti rankų liūdesyje, nes kartais atradimai verti varginančių paieškų. " Žinai, turbūt taip ir padarysiu!

    Ačiū Tau už tikrų tikriausius skaitymo malonumus, kuriuos patiriu užsukus čia, pas Tave :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Evelina! Labai dėkoju Tau! Ir man taip džiugu, jog taip vertini mano rašliavas ir įrašus! Eh, nuostabus jausmas, ačiū Tau už tai!! ♥

      Panaikinti
  2. Kaaip pažįstama ir kaaip tobulai išsakyta. Visiškai pritariu, kad tais "mokykliniais" rūpesčiais bandome prisidengti nuo daug siaubingesnio, nuo to, kas glūdi pasaulyje, o ne pasiruošimo jam įstaigoje.
    Ech, tai vienas iš daugelio Tavo įrašų, kuriuos gali skaityti ir skaityti...

    AtsakytiPanaikinti