sekmadienis, rugsėjo 13, 2015

Tiems, kurie nori pabėgti.

Per visus savo aštuoniolika metų, sutikau palyginus nemažai individų, kurie vis norėdavo pasprukti nuo savęs, nuo kitų, nuo prisiminimų ar praeities, nuo tam tikrų jausmų, kurie pasak jų, naikina morališkai, nuo baimių ar nuo to paties skausmo, kurio visi bijome tarsi velnias švęsto vandens. Pradėjau nepateisinti tokių žmonių, nes galiausiai jie patys nebesuvokia nuo ko bėga ir nuo ko nori pabėgti, todėl izoliuoja save nuo bet kokių išorinių, kartais net vidinių, dirgiklių. Tačiau kas iš to, jeigu aplink save pastatai akmeninę sieną? Tampi šaltu ir uždaru žmogumi, stumdančiu šalin visus, kurie gali padėti, bijančiu išeiti iš savo komforto zonos, dėl tos paranojos, jog kažkas tyko netoliese ir gali tave įskaudinti. Žinoma, jog gali, net neneigiu to fakto, bet tai nereiškia, jog būtinai taip ir padarys. Noriu priminti, jog komforto zonoje šilta, jauku ir smagu, tačiau po kiek laiko ten pasidaro nuobodu. Be to, ateina suvokimas, jog ten niekada nenutinka nieko įspūdingo. Pamesčiau skaičių vardindama, kiek nuostabių, įsimintinų dalykų man nutiko išropojus iš komforto zonos. Žinoma, jog būna nedrąsu, baisu ir net baugu, kai tavęs nebesupa tos gerai pažįstamos sienos ir stovi toks vienišas ir smulkus prieš tą siaubingą, didelį pasaulį, tačiau krūtinę pripildo tas salsvas laisvės jausmas, jog niekas neberiboja. Individai, kurie vis nori pabėgti ir stato sienas aplink save - jie nesuvokia to jausmo. Žinau, nes menkutė mano patirtis, nors ir kukliai, bet ryžtingai kalba apie tai. Kartais gera grįžti į tą komfortą zoną, kai visi aplink mane atrodo pikti, niūrus ir liūdni, tačiau tik kartais. Pradedu praktikuoti gyvenimą už tos vietos ribų.
Atsimenu, kai maždaug prieš pusmetį, buvau labai užsikabinus ant Remarko kūrybos ir kaip pamišusi rijau jo knygas. Pora buvo apie pabėgėlius karo metais ir šiandien, visiškai netyčia, pagalvojau, jog kai kuriems iš mūsų net nereikia to tikrojo, kruvino ir beprotiškai žiauraus karto, kad kiltų noras bėgti. Užtenka konflikto su tave supančia aplinka, individais arba pačiu savimi ir tau jau kyla noras susikauti savo kuklią mantą į krepšį bei pasitraukti į tą ramesnį kampelį, pageidautina kuo toliau nuo dabartinės buvimo vietos - jokio kontakto su jausmus turinčiais padarais, idealus metas susidėlioti mintis ir sutramdyti viduje siautėjantį chaosą. Bėda ta, jog net sutramdę vidines audras ir susitaikę su konflikto dalyviais, žmonės taip pripranta prie to tariamo pabėgėlio gyvenimo, kad net nebenori kažko keisti, tiksliau - grįžti į tas senas geras vėžes. Jų viduje vis glūdi keisti kompleksai, jog viskam susidėliojus kaip seniau, situacija nutikusi anksčiau pasikartos. Baisu nudegti. Prisipažinsiu, jog aprašyta situacija man taip skaudžiai primena vieną pažįstamą, jog net graudu. Liūdna, kai žmogus taip stipriai įskaudinamas, jog ryžtasi mesti viską ir sprukti kuo toliau nuo čia. Ar galėčiau tokias sielas vadinti emociniais pabėgėliais? Juk jie dažniausiai bėga nuo visų ir visko, kai kažkas sudrumsčia jų vidinius pasaulius. Ak, tos emocijos, vienos bėdos per jas. Beje, čia tarp kitko, vienoje iš tų Remarko knygų buvau radusi labai gražų žodį, kuriuo ir buvo vadinami pabėgėliai - refugees. Labai žavingas šio žodžio skambesys.
Tačiau galbūt pabėgti galima ir kitais būdais? Mano patarimas būtų paprastas, elementarus ir trumpas - nebėkite nuo tų, kuriems rūpite ir kurie jus besąlygiškai myli. Taip tiesiog nesąžininga.

4 komentarai:

  1. Dabar mėginsiu sakyti, kad ne kiekvienam iš mūsų komforto ribą kirsti yra naudinga. Žinoma, sutinku, kad tai padaryti vis tiek būtina, bet gali nutikti ir taip, kad štai, išėjau iš savo komforto ribos, niekada nemaniau, pavyzdžiui, kad galiu šokti. Ir štai pažiūrėkite aš šoku. Bet tai netampa ypatinga. Galiausiai padeda geriau suprasti save. Tada įspūdingi dalykai atsiveria toje pat komforto zonoje ir supranti, kad gal net nereikėjo lipti per save in the first place (nors iš tikro reikėjo).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nedrįstu prieštarauti ar ginčytis, nes iš dalies sutinku. Tavo komentarai kaip visuomet tarsi pirštu į akį. Ačiū už juos!

      Panaikinti
  2. Labai, labai teisinga. Ir, ko gero, daugumai velniškai aktualu.
    Beskaitant galvoje sukosi dar viena sritis, nuo kurios galima bėgti... Pabėgti nuo meilės. Nuo prisirišimo. Sunku paaiškinti kodėl, bet šiuo metu man tai yra gana aktualu... Netiesiogiai, ne - nuo meilės bėgti aš nenoriu, bet iš vienos pusės vis tiek labai svarbu, tad todėl tokia mintis turbūt ir iškilo į paviršių... Pabėgti nuo prisiminimų, nuo iliuzijų, svajonių.

    Ne, nebėgti.
    Būti, nebūti? Numirt - užmigt?..
    Ne.
    Gyventi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinau vieną tokią personą, nuolat bėgančią nuo meilės. Graudu ir liūdna, kai taip nutinka. Nebėk nuo meilės, ji vis tiek pasivys.
      Ir taip. Gyventi.
      Dėkoju Tau už komentarą!

      Panaikinti