Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2015

Susiliejus pilkuma.

Vaizdas
Atėjo tos kvailos dienos, kai slankioju aplink tarsi neryškiai, vos vos liečiant popieriaus lapą, pieštuku nupiešta žmogysta. Tokia purvinai pilka ir nedaili, atmestinai papaišyta ant balto lapo. Tiesiog karikatūros eskizas. Visiškai pasiklydau savo gyvenime ir viskas, kas turėtų kelti mane aukštyn, be gailesčio skandina mane nuovargio, apatijos ir streso baloje. Organizmas reikalauja nors kiek dėmesio, tačiau norint išsilaikyti ant siauros produktyvios egzistencijos ribos, privalau nustumti fiziologinius ir fizinius poreikius toliau. Privalau atlaikyti visą šitą košmarišką spaudimą, nenuvilti kitų ir dar pateisinti visų lūkesčius, sukrautus šalia manęs, nes kitaip manimi nusivils, mane smerks, manęs galbūt net nekęs. Tampu tokiu keistai tuščiaviduriu žmogumi, pykstu ant savęs, jog noriu kažką įrodyti tiems, kuriais nusivyliau, kurie nesuvokia mano dedamų pastangų į kiekvieną gyvenimo minutę. O juk aš tik žmogus. Toks pat kaip ir tie, kurie mane nuvylė. Silpnas, menkas padarėlis, dide

Tyla medžių viršūnėse.

Vaizdas
Dabar medžių viršūnėse - visiška tyla. Pastarieji užmigo giliu miegu ir nebegirdžiu jų diskutuojant apie tą kraupų absurdą apačioje - ten kur gyvename mes. Pagaliau pradedu suprasti iš kur tas iškreiptas vienatvės jausmas, kuris persekioja mane šešėlio pavidalu. Milžiniškoje minioje niekaip nerandu individo, kurio vertybės ar bent jau pasaulio suvokimas nors kiek atitiktų manąjį. Vis dažniau nusiviliu žmonėmis - pastariesiems dažniausiai rūpi visiškai priešingi dalykai nei man. Be to, medžiai ir tie dabar tyli, paskendę toje rudeninėje komoje. Anksčiau būdavo įdomu klausyti tų šnarančių viršūnių, o dabar - nieko, visiška, akla tyla. Blogai būt vienai, beprotybė tampa lengviau prieinama. Ne, ji pati ateina. Grėsmingai. Negyvos, išbąlusios medžių viršūnės kiekvieną rytą kraupiai vėpso į abejingą pasaulį, o aš tik gūžteliu pečiais ir užtraukiu juodos striukės užtrauktuką iki pat smakro. Aš nesu liūdna ar nusiminusi. Aš tiesiog per daug mąstau, per daug galvoju. Apie daugelį nesuvokiamų

Vieniši.

Vaizdas
Sėdėjau parke ant aplūžusio suoliuko, kai paskutiniai saulės spinduliai dingo kažkur horizonte už mano nugaros. Užmetusi koją ant kojos, o kairėje rankoje laikydama beviltiškai smilkstančią cigaretę, aš klausiausi liūdnos Lauros istorijos, kurios pabaigą jau buvau nuspėjusi prieš jai įvykstant, kaip ją išdavė ir su kita pabėgo jos buvęs vaikinas, dabar merginos vadinamas tiesiog paleistuviu. - Niekur nedingsi, - sumurmėjau – Turėsi surasti tą vienintelį būdą kaip ištverti šitą absurdiškai skaudų laikotarpį. - Tu kaip visuomet – nepataisoma ir karti realistė, - suniurzgėjo Laura. Jos akių tušas buvo nubėgęs, nes iš prigimties būdama jautraus būdo dažnai verkdavo net kalbėdama apie dalykus, kurie jau seniai turėtų būti užmiršti. Dabar ji priminė šalia manęs ant suoliuko sėdintį meškėną savo juodais paakiais ir putliais skruostais. - Mieloji, pasitaisyk savo makiažą, - tarstelėjau ir nusisukusi stebėjau gatve pravažiuojančius automobilius. Šį vakarą jų buvo kaip niekad daug. - Ugne, t