Susiliejus pilkuma.

Atėjo tos kvailos dienos, kai slankioju aplink tarsi neryškiai, vos vos liečiant popieriaus lapą, pieštuku nupiešta žmogysta. Tokia purvinai pilka ir nedaili, atmestinai papaišyta ant balto lapo. Tiesiog karikatūros eskizas. Visiškai pasiklydau savo gyvenime ir viskas, kas turėtų kelti mane aukštyn, be gailesčio skandina mane nuovargio, apatijos ir streso baloje. Organizmas reikalauja nors kiek dėmesio, tačiau norint išsilaikyti ant siauros produktyvios egzistencijos ribos, privalau nustumti fiziologinius ir fizinius poreikius toliau. Privalau atlaikyti visą šitą košmarišką spaudimą, nenuvilti kitų ir dar pateisinti visų lūkesčius, sukrautus šalia manęs, nes kitaip manimi nusivils, mane smerks, manęs galbūt net nekęs. Tampu tokiu keistai tuščiaviduriu žmogumi, pykstu ant savęs, jog noriu kažką įrodyti tiems, kuriais nusivyliau, kurie nesuvokia mano dedamų pastangų į kiekvieną gyvenimo minutę. O juk aš tik žmogus. Toks pat kaip ir tie, kurie mane nuvylė. Silpnas, menkas padarėlis, dide