sekmadienis, spalio 18, 2015

Susiliejus pilkuma.

Atėjo tos kvailos dienos, kai slankioju aplink tarsi neryškiai, vos vos liečiant popieriaus lapą, pieštuku nupiešta žmogysta. Tokia purvinai pilka ir nedaili, atmestinai papaišyta ant balto lapo. Tiesiog karikatūros eskizas.
Visiškai pasiklydau savo gyvenime ir viskas, kas turėtų kelti mane aukštyn, be gailesčio skandina mane nuovargio, apatijos ir streso baloje. Organizmas reikalauja nors kiek dėmesio, tačiau norint išsilaikyti ant siauros produktyvios egzistencijos ribos, privalau nustumti fiziologinius ir fizinius poreikius toliau. Privalau atlaikyti visą šitą košmarišką spaudimą, nenuvilti kitų ir dar pateisinti visų lūkesčius, sukrautus šalia manęs, nes kitaip manimi nusivils, mane smerks, manęs galbūt net nekęs. Tampu tokiu keistai tuščiaviduriu žmogumi, pykstu ant savęs, jog noriu kažką įrodyti tiems, kuriais nusivyliau, kurie nesuvokia mano dedamų pastangų į kiekvieną gyvenimo minutę. O juk aš tik žmogus. Toks pat kaip ir tie, kurie mane nuvylė. Silpnas, menkas padarėlis, didelėmis akimis stebintis grėsmingą krūvą dalykų, kurie apkartina mano buvimą čia. Tampu svečiu Žemėje, nes dažnai atjungiu savo sąmonę nuo realybės. Noriu pabėgti taip baisiai, kad net sunku ir apsakyti. Bet negaliu. Tiksliau negalima. O baisiausia, jog man visai nieko ta noriu-pabėgti-negalima būsena. Nenoriu prie jos priprasti.
Taip nesąžininga. Ruduo turėtų būti vienas iš tų metų laikų, kuriuos praleidžiu besišypsodama ir besidžiaugdama gyvenimu, tačiau aplinkybės turi tokį talentą nedėkingai bjauriai susidėlioti ir nualinti mane iki visiškos apatijos aplinkai. Nei spalvoti lapai, nei šilti megztiniai, nei dideli kakavos puodeliai, nei šokoladas, nei jaukūs vakarai - niekas nesugeba ištraukti manęs iš nuovargio bei numušti to noro tiesiog užsidaryti kambaryje ir ignoruoti visą pasaulį, beprotišku greičiu lekiantį pro mane, aplink mane ir šalia manęs. Visi įkyriai pernelyg smulkiai klausinėja apie mano ateitį, o gavę visus atsakymus - smerkiamai primerkia akis ir tiriamai nužvelgia mano fizionomiją. Tada mane apninka abejonės - galbūt blogai pasirinkau? galbūt nepasieksiu ko noriu? - kas ypač sunkina gyvenimą. Nors dailės mokytojas ir sakė, kad viskuo abejoti gerai, tokiu būdu netampi dar vienu naivuoliu visuomenėje, tačiau kartais visų tų minčių atrodo per daug ir mano keista galvelė įvaro mane į visišką paranoją.
Žinot, žinau kelis dalykus apie tamsą, skausmą ir liūdesį, manau jog sugebėsiu prašliaužti pro tuos apkasus, kurie dabar stūkso mano egzistencijoje. Egzistencijoje, o ne gyvenime, iki to dar teks šiek tiek padirbėti. Kad išsikrapštyčiau iš tos susiliejusios pilkumos.

8 komentarai:

  1. Velniškai pažįstamas jausmas. Nuovargis, dvejonės - išmuša iš vėžių ir taip slegia, jog iš tiesų norisi pabėgti. Bet bandykime iš kampučio iškrapštyti "pasislėpusį" optimizmą. Gal naiviai viliantis, jog bus geriau... išties bus geriau?
    Įrašas, kaip visad puikus - palyginimai, emocionalumas. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Nijole, už komentarą! Galbūt optimizmas pasiryš pasirodyti. Galbūt. :)

      Panaikinti
  2. nu bet, blemba, kiek galima dejuot

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ak... Kaip jauku širdžiai atėjusiai į Tavo tinklaraštį, tarytum jaukų kambarį, į kurį dėl laiko stokos vis mažiau užsuku. Tačiau... Atrodo lyg būčiau skaičiua ištrauką iš savo dienoraščio ir vis gi jutau, kad ir aš norėčiau pabėgti nuo to pilkojo pasaulio... Bet žinai, supratau, jog norint išbristi iš pilkumos, reikia pasiekti spalvas... Šaunu! ☺

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Emilija! Ačiū Tau labai už tokį šiltą komentarą!! ♥

      Panaikinti
  4. Viskas, ką tu aprašei, man taip pažįstama! Visų pirma - noras nenuvilti žmonių, kurie galvoja, kad tu esi kažkoks viską sugebantis ir niekados neklystantis padaras, ir nors jei kvailai neteisūs, vis tik kažkodėl nesinori daryti klaidų, taip įrodant, kokie neteisūs jie buvo. Ir tas slankiojimas, pilka egzistencija- atrodo, taip norisi padaryti kažką ,,tokio'', kažką, kas ištrauktų tave iš pilko, nuobodaus slankiojimo, kuris net ir į egzistavimą ne visai panašus. Lyg būtum nei čia, nei ten, norėtum ištrūkti, bet nėra kur. Ir vis tik, gana keista skaityti tokį nusivylimo, dvejonių ir neryžtingumo kupiną tavo įrašą - kažkada nesuprasdavau žmonių, kurie tik ir laukdavo rudens ir juo mėgaudavosi, tokių žmonių, kaip tu. Tu visada randi optimizmo, manau, tiksliau, žinau, kad rasi ir šį kartą, tereikia tik lašelio kantrybės ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mielas Anonime, kaip džiaugiuosi, jog supranti! Dėkoju Tau už šiltą komentarą ir taip, aš stengsiuosi vėl susirasti to optimizmo. :) Ačiū!

      Panaikinti