sekmadienis, spalio 11, 2015

Tyla medžių viršūnėse.

Dabar medžių viršūnėse - visiška tyla. Pastarieji užmigo giliu miegu ir nebegirdžiu jų diskutuojant apie tą kraupų absurdą apačioje - ten kur gyvename mes. Pagaliau pradedu suprasti iš kur tas iškreiptas vienatvės jausmas, kuris persekioja mane šešėlio pavidalu. Milžiniškoje minioje niekaip nerandu individo, kurio vertybės ar bent jau pasaulio suvokimas nors kiek atitiktų manąjį. Vis dažniau nusiviliu žmonėmis - pastariesiems dažniausiai rūpi visiškai priešingi dalykai nei man. Be to, medžiai ir tie dabar tyli, paskendę toje rudeninėje komoje. Anksčiau būdavo įdomu klausyti tų šnarančių viršūnių, o dabar - nieko, visiška, akla tyla. Blogai būt vienai, beprotybė tampa lengviau prieinama. Ne, ji pati ateina. Grėsmingai. Negyvos, išbąlusios medžių viršūnės kiekvieną rytą kraupiai vėpso į abejingą pasaulį, o aš tik gūžteliu pečiais ir užtraukiu juodos striukės užtrauktuką iki pat smakro.
Aš nesu liūdna ar nusiminusi. Aš tiesiog per daug mąstau, per daug galvoju. Apie daugelį nesuvokiamų individams dalykų. Ir visos tos nesuprantamos mintys nusėda ant mano smegenų, nes, kad ir kaip aktyviai dairyčiausi aplinkui, nerandu nei vieno žmogaus, su kuriuo savo keistomis įžvalgomis galėčiau pasidalinti. Visi per daug užsiėmę savo rutinomis arba buitimi, nesinori man net kištis į jų kasdienybę, o kiti, pavieniai žmogeliai, tokie tuščiaviduriai, kad man net klaiku žiūrėti į juos. Giliai atsidūstu ir apsimetu, jog esu neatsiejama pilkšvų tūkstančių dalis. Iš dalies taip ir yra. Aš tik dar viena marionetė, kuri tik retsykiais mėgsta pasipriešinti ir pagrasinti nutraukti tas plonas virveles (maištauti irgi reikia mokėti), už kurių nuolatos esu tąsoma tai į vieną, tai į kitą pusę. Šiek tiek stresuojanti marionetė, iš tiesų.
Niekas kitas taip gerai nepadės įrodyti, kokie vieniši mes esame padarai. Realybė tą puikiai suvokia ir net nebando dailinti situacijos. Juk ji - realybė, kraupiai tikra ir neiškreipiama. Ak, kiek nedaug man trūksta, kad mano siela taptų visiška betvarke, chaosu ar balaganu. Įpratau į viską žiūrėti taip realiai, kad net skaudu. Nebeliko vietos visoms idiotiškoms viltims ar lūkesčiams. Pasirodo, jog jie užėmė pernelyg daug vietos. Išmečiau juos lauk. Dabar jie šąla kažkur prie mūrinės mano namo sienos. Ir gerai. Gal kas nors kitas juos priglaus. Absurdas - priglausti svetimas viltis ir lūkesčius, kurie priklauso ne tau.
Vasaros nebeliko, vėjas tapo rudeniškai nemalonus, mano rankos šaltos kaip niekad, o kiekviena diena santūriai ir švelniai niūri. Medžiai dar ilgai tylės, o tyla baugiai stovės netoliese.

8 komentarai:

  1. Mano labai panaši savijauta...

    AtsakytiPanaikinti
  2. kažkas naujo.
    tikrai gražu, meniška, išplėtota. džiugu, kad parašyta ne ,,užknisa gyvenimas, esu vieniša'', o kažkas tokio...kitokio. buvo smagu skaityti.
    užsuk kada nors ir į mano gabrinorimiego.blogspot.lt

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ach..Nuostabu... Tavo žodynas ir rašymo stilius mane pakerėjo.
    Įrašo esmė labai gili...Patiko skaityti:)
    Dėkinga tau už tokias nuostabias mintis :)
    ~~~~~~~~~~
    Užsuk
    http://sudidelemeile.blogspot.lt/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš labai dėkinga Tau už tokį nuoširdų komentarą! ;)
      Būtinai užsuksiu! ;))

      Panaikinti
  4. Labai gražiai rašai :) Tik mane glumina tavo jausmai, gal dėl to nes ir man jie kažkada buvo labai pažįstami:) Man įdomu, kodėl jautiesi tokia vieniša? Dėl to, kad aplinkui nėra tinkamų žmonių, ar dėl to, kad pati nemoki kurti prasmingų santykių su kitais?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Aš ir pati suglumusi, tikriausiai kiti nesuvokia kokių santykių man reikia iš jų. Ryšius su kitais aš moku kurti, tačiau nemoku išlaikyti. Nors galbūt aplinkui nėra tų tinkamų žmonių.
      Anonime, privertei susimąstyti, ačiū Tau.

      Panaikinti