Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2015

Beveik penkiasdešimt tūkstančių.

Vaizdas
Rašau ir trinu, tada vėl parašiusi porą ar keletą žodžių ištrinu ir pradedu iš naujo. Po to dar tyliai keiksnoju save už tai, kad antrus metus iš eilės, neatsižvelgiant į du tūkstančiai keturioliktų nesėkmę, aš vėl bandau iš savęs išspausti iš savęs ir savo galvos tuos nelemtus penkiasdešimt tūkstančių žodžių. Taip, aš vėl bandau savo valią, kantrybę ir ryžtą NaNoWriMo (National Novel Writing Month) projekte, kuris man įvarė visišką grafomaniją. Neatsilieku nuo savo kruopščiai sudėlioti plano bei grafiko, tačiau vis dažniau suraukius nosį perskaičiusi tai, ką neseniai parašiau. Kažkoks absurdas - tiesiog žodžių, tarp kurių nėra jokio loginio ryšio, kratinys, kurio tik vyraujanti tekste tema ta pati. Jokio nuoširdumo, jokios emocijos, nieko. Sausas, sunkiai kramtomas ir siaubingai prėskas prozos gabalas, kurio kartą paragavus visiškai nebesinori net matyti. Tačiau vis dėlto mano nuojauta, jog lapkričio pabaigoje būsiu tapusi visiška grafomanė - nepasiteisino. Tas beviltiškas jausmas, ka

Mėgstu iššūkius.

Vaizdas
Lapkričio dvidešimtą, gavau tokią šaunią galimybę sudalyvauti tokiame renginyje, labai skambiu pavadinimu: "Iššūkis (ne)lygybei", kuris vyko Vytauto Didžiojo Universitete. Pagrindinė šio renginio esmė buvo, kaip supratau aš, įskiepyti tolerancijos bei šiek tiek platesnį, nei įprastai, mąstymą jaunimui. Ir, jei atvirai, diena praleista VDU lankant užsiėmimus ir tiesiog bendraujant su įvairiais žmonėmis, buvo žymiai naudingesnė nei sėdėti pamokose ir kalti dalykus, kurių tikriausiai gyvenime ne taip labai ir prisireiks (taip, aš kalbu apie išvestinių skaičiavimą, būsimai humanitarei). Nes būtent mokykla, tiksliau ten esantys individai ir naikina tą minėtą toleranciją bei kiekviename žmoguje esantį unikalumą, kad jis neva kitoks, kad jis skiriasi nuo normalių. Nors šiaip, aš vis dėlto manau, jog tokios sąvokos, kaip normalus žmogus  nelabai ir yra. Na, galbūt ir yra, tik jos niekur tiksliai nepritaikysi. Kiekvienas kažkuo išsiskiriame ir būtent tai ir yra normalu. Nenormalu tai,

Nuoširdžiai sunerimusi humanistė.

Vaizdas
Dėl visų tų pastarųjų įvykių pasaulyje žmonija skyla į dalis - tie, kurie veikiami solidarumo jausmo viešai rodo, jog palaiko Paryžių, tie, kurie tyliai gedi, tuo pačiu pasibaisėję, kas vyksta šiame neva moderniame pasaulyje, tie, kurie skeptiškai žiūri į nuspalvintą veidaknygę, klausdami ar tiems, kurie turi mėlyną, baltą bei raudoną profilio nuotrauką geriau nuo to. Dar yra ir tie, kurie piktinasi Paryžiaus aukoms skiriamu dėmesiu, sakydami, jog tą pačią dieną nukentėjo ir Beiruto, Bagdado, Meksikos, Japonijos žmonės bei, žinoma, palestinos gyventojai, kuriuos sprogimai purto tiek morališkai, tiek fiziškai kiekvieną dieną. Man kaip nuoširdžiai ir tikrai humanistei darosi šiurpu gyventi tokiame pasaulyje, kai žmogaus gyvybė tampa beverčiu niekalu, o žuvusiųjų skaičius tragiškai didelis. Beje, atkreipėte dėmesį, jog didelė dauguma kaltina visus musulmonus be jokios išimties, nors iš tiesų, tai tie šlykštynės teroristai tik prisidengia Alacho vardu, o žudo šiaip sau - dėl smagumo, dėl t

Apie laikymąsi, amžius ir buvimą, kas esi.

Vaizdas
Sako, jog negalima visko skandinti muzikoje. Visų tų jausmų, nuoskaudų ar šiaip minčių. Kartais naudinga pasėdėti tyloje, pabandyti susitaikyti su savimi. Tačiau man vis dar nesiseka būti tyliai, todėl šiandien dalinuosi keletu kūrinių, kurie blaško ir drasko tą nejaukią tylą apsupusią mane. Bet vieną dieną aš išmoksiu naudotis ir tyla, pažadu. Kol kas man ji tiesiog nejauki ir svetima. Twenty One Pilots - Holding On To You. Tikriausiai man buvo prasta diena, nes beklausant šios dainos pirmą kartą įtartinai daug dėmesio skyriau pastangoms įsiklausyti į dainos žodžius. Juos taip puikiai pritaikiau sau. Oda net pašiurpo išgirdus tą graudulingą vietą, kurioje groja pianinas ir vis didesniu tampu daužomi būgnai. Ir kai įtampa jau pakankamai aukšta - ritmui nebėra jau kur greitėti - klausytojas gauna dozę greitai beriamų žodžių. Apskritai, ši daina man tokią keistą nostalgiją ir lengvą graudulį sukelia, kad net šiurpu. Twenty One Pilots kurias tokią muziką, kuri paliečia pačias širdie