sekmadienis, lapkričio 01, 2015

Apie laikymąsi, amžius ir buvimą, kas esi.

Sako, jog negalima visko skandinti muzikoje. Visų tų jausmų, nuoskaudų ar šiaip minčių. Kartais naudinga pasėdėti tyloje, pabandyti susitaikyti su savimi. Tačiau man vis dar nesiseka būti tyliai, todėl šiandien dalinuosi keletu kūrinių, kurie blaško ir drasko tą nejaukią tylą apsupusią mane. Bet vieną dieną aš išmoksiu naudotis ir tyla, pažadu. Kol kas man ji tiesiog nejauki ir svetima.


Twenty One Pilots - Holding On To You.
Tikriausiai man buvo prasta diena, nes beklausant šios dainos pirmą kartą įtartinai daug dėmesio skyriau pastangoms įsiklausyti į dainos žodžius. Juos taip puikiai pritaikiau sau. Oda net pašiurpo išgirdus tą graudulingą vietą, kurioje groja pianinas ir vis didesniu tampu daužomi būgnai. Ir kai įtampa jau pakankamai aukšta - ritmui nebėra jau kur greitėti - klausytojas gauna dozę greitai beriamų žodžių. Apskritai, ši daina man tokią keistą nostalgiją ir lengvą graudulį sukelia, kad net šiurpu. Twenty One Pilots kurias tokią muziką, kuri paliečia pačias širdies šaknis. Tu klausydamas neverksi fiziškai, bet jausiesi kažkaip keistai - lyg graudu, lyg ne. Pagal dainos tekstą turėtum verkti, bet melodija neleidžia, todėl ir sėdi pasimetęs, nesuvokdamas, kas vyksta. Trumpai tariant - liūdni žodžiai linksmai muzikai, spręsk pats ar raudosi, ar linguosi pagal ritmą.


Fall Out Boy - Centuries.
Buvau šiek tiek piktoka, kai pamačiau, kad Fall Out Boy praspjovė Arctic Monkeys VMA, iš to pykčio net pradėjau jų muzikos klausyti. Nors klausiau jau ir seniau, bet dabar turėjau tikslą. Ir ką gi, atsirado viena daina, kuri ne tik patinka, bet dar ir suteikė kažkokio įkvėpimo vėl rašyti tą istoriją apie senus laikus, imperijas ir taip toliau. Na, jau vien pats video primena trumpą filmą, kuris suteikė pakankamai idėjų rašyti toliau, tos dainos, kurios įkvepia - automatiškai užsitarnauja ypatingą vietą ir, taip, prisiminsiu aš jį per amžių amžius. Manau. Patys Fall Out Boy man taip gerai tinka, kai noriu pabusti iš kažkokio neaiškaus transo. Jie pilni tokio maištavimo, kokio nuolatos trūksta man. Todėl dabar, šią minutę, nepykstu už tą laimėjimą VMA, nusipelnė. Beje, vokalistas, Patrikas, turi tokį stiprų balsą, kad net šiurpsta mano oda.


Miles Kane - Don't Forget Who You Are.
Prisimenu, kai atradau The Last Shadow Puppets, tokia lengva, miela širdžiai muzika, tuo viskas nesibaigė, susidomėjau ir kitu dueto nariu - Miles Kane. Ir, žinoma, per vieną dieną perklausiau beveik visą jo diskografiją, besigrožėdama jo šarmingomis rudomis akimis. Miles sako, jog reikia nepamiršti, kas esi. "Spindėsiu ryškiai, stovėsiu aukštai" - šitą norėčiau užsirašyti matomoje vietoje ir kiekvieną skaityti. Ypač žaviuosi jo kuriamos muzikos melodijomis - tokios lengvai įsimenamos, tačiau tuo pačiu ir tokios žavingos. Niūniuoji Miles Kane darydama namų darbus - padeda morališkai. Neleiskim mūsų nerimui diktuoti kas mes esame, žinodami tai geriau. O šiaip, tai man dar labai pradėjo patikti juodai balti video. Nežinau kodėl. Ir Miles Kane. Žinau kodėl.


Jūs net neįsivaizduojat kaip pyksta mano tėvai, kai negirdžiu jų, nes mano ausyse - garsiai plyšaujantys ausinukai. Kaip tikra melomanė net nežadu taisytis.

2 komentarai: