sekmadienis, lapkričio 29, 2015

Beveik penkiasdešimt tūkstančių.

Rašau ir trinu, tada vėl parašiusi porą ar keletą žodžių ištrinu ir pradedu iš naujo. Po to dar tyliai keiksnoju save už tai, kad antrus metus iš eilės, neatsižvelgiant į du tūkstančiai keturioliktų nesėkmę, aš vėl bandau iš savęs išspausti iš savęs ir savo galvos tuos nelemtus penkiasdešimt tūkstančių žodžių. Taip, aš vėl bandau savo valią, kantrybę ir ryžtą NaNoWriMo (National Novel Writing Month) projekte, kuris man įvarė visišką grafomaniją. Neatsilieku nuo savo kruopščiai sudėlioti plano bei grafiko, tačiau vis dažniau suraukius nosį perskaičiusi tai, ką neseniai parašiau. Kažkoks absurdas - tiesiog žodžių, tarp kurių nėra jokio loginio ryšio, kratinys, kurio tik vyraujanti tekste tema ta pati. Jokio nuoširdumo, jokios emocijos, nieko. Sausas, sunkiai kramtomas ir siaubingai prėskas prozos gabalas, kurio kartą paragavus visiškai nebesinori net matyti. Tačiau vis dėlto mano nuojauta, jog lapkričio pabaigoje būsiu tapusi visiška grafomanė - nepasiteisino. Tas beviltiškas jausmas, kad reikia tik rašyti, nesvarbu ką ir kaip, buvo tik šiaip sau apėmęs, o dabar, artėjant gruodžiui, aš jaučiu, kaip po truputį jis traukiasi ir vėl grįžta nuoširdūs, padorūs, skaitomi tekstai. Tačiau kad ir kaip bebūtų, man labai nepatinka tas faktas, kad šiame projekte kokybė nustumiama į šalį kiekybės, nors kita vertus, pati kitokio matavimo vieneto tokiam dalykui net nesugalvočiau. Ir net nesivarginu galvoti, jei atvirai. Žinoma, yra ir keletas pliusų - sugebėjau neatsilikti nuo savo susidėlioto grafikos, kuriame kiekvieną dieną, kruopščiai susiskaičiavusi parašytus žodžius pasidėdavau varnelę ir po truputį išsiugdžiau tą visų rašytojų labai trokštamą įprotį - kasdien nors ką nors papaišyti, bent porą dešimčių žodžių. O minusais įvardinčiau tai, jog sumenkėjo rašymo vertė ir juodi paakiai nuo miego trūkumo, siekiant įveikti dienos žodžių normą. Tiesą sakant, labiausiai nustebinau pati save tuo, jog per visą tą mėnesį mano motyvacija niekur nedingo, o dar keisčiau tai, jog sugebėjau nespjaut ir visko ištrynus pasiduot. Ką labai paprastai padariau praeitais metais. Ir taip, naujų minčių, idėjų perteklius keliems mėnesiams - garantuotas. Nes aš toks žmogus, kad rašydama vieną, sugebu sugalvoti dar ir ką nors kitką. Todėl dabar turiu nemažai įvairiausių scenarijų, planų bei kitokių užrašų ne tik naujiems įrašams čia, bet dar ir šiaip kūriniams, kuriuos pagaliau galėsiu rašyti jau gruodžio pirmąją.
Šitaip greitai prabėgusio lapkričio dar neteko išgyventi. Stebėtina kaip gražiai vis dėlto galima suderinti tą rašymą kasdien, įvairias veiklas ir, žinoma, mokslus. Labai daug svarsčiau prieš dalyvaudama tame projekte, juk vis dėlto dvylikta klasė, daug mokytis reikės, nebus kada net šiaip parašinėti ko nors. Dabar tik nusijuokiu ir pasakau, jog labai paprastai galima suderinti biologijos kontrolinį, kuris laukia sekančią dieną, bei mažiausiai tūkstančio žodžių normą, kurią reikia parašyti tą patį vakarą. Faktas, kad para nėra guminė - neištempsi jos kiek tau reikia, tačiau įmanoma sutalpinti joje viską, ką tik tau reikia ar ką nori tą dieną padaryti. Protingi žmonės tai vadina laiko planavimu, o aš tai vadinu fenomenu "pavyko viską padaryti, ką užsibrėžiau tai dienai, reikėjo tik trumpam išjungti pašalines programas ar kitus trukdžius". Visai šaunu pamatyti kaip tave gali pakeisti užsibrėžtas tikslas, kurio atkakliai sieki ir kaip gali užgrūdinti visos tos anksčiau patirtos nesėkmės. Dabar be jokių abejonių galiu pasakyti, jog vis dėlto pavyko. Pavyko pasiekti tai, ko dėka dabar galiu didžiuotis savimi.
Liko vos pora tūkstančių. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą