pirmadienis, lapkričio 23, 2015

Mėgstu iššūkius.

Lapkričio dvidešimtą, gavau tokią šaunią galimybę sudalyvauti tokiame renginyje, labai skambiu pavadinimu: "Iššūkis (ne)lygybei", kuris vyko Vytauto Didžiojo Universitete. Pagrindinė šio renginio esmė buvo, kaip supratau aš, įskiepyti tolerancijos bei šiek tiek platesnį, nei įprastai, mąstymą jaunimui. Ir, jei atvirai, diena praleista VDU lankant užsiėmimus ir tiesiog bendraujant su įvairiais žmonėmis, buvo žymiai naudingesnė nei sėdėti pamokose ir kalti dalykus, kurių tikriausiai gyvenime ne taip labai ir prisireiks (taip, aš kalbu apie išvestinių skaičiavimą, būsimai humanitarei). Nes būtent mokykla, tiksliau ten esantys individai ir naikina tą minėtą toleranciją bei kiekviename žmoguje esantį unikalumą, kad jis neva kitoks, kad jis skiriasi nuo normalių. Nors šiaip, aš vis dėlto manau, jog tokios sąvokos, kaip normalus žmogus nelabai ir yra. Na, galbūt ir yra, tik jos niekur tiksliai nepritaikysi. Kiekvienas kažkuo išsiskiriame ir būtent tai ir yra normalu. Nenormalu tai, jog visi talpinami į kažkokius visuomenės rėmus, kurie dažnam būna arba per maži, arba per dideli.
Man pačiai teko eiti į du labai įdomius užsiėmimus, kurie ne tik privertė į tą banalią tolerancijos sąvoką žvelgti iš kito kampo, bet ir privertė susivokti, jog pasaulis žymiai didesnis ir įvairesnis, nei dažnas mano. Jau vien pats viso renginio atidarymas bei pristatymas man patiko ir paliko gerą, šviesų įspūdį. Pagrindiniai tikslai, kuriuos stengėmės kiekvienas pasiekti, dalyvaudami užsiėmimuose, buvo: suprasti, kaip susijęs pasaulis tarpusavyje, mesti iššūkį nelygybei, ką ir byloja pavadinimas, įvertinti savo vartojimo įspūdžiu bei tausoti aplinką. Nors, tiesą sakant, pats tų tikslų išpildymas labai priklausė nuo to, į kokius užsiėmimus pasirinkai eiti. Pats pirmasis, į kurį pasisekė man užsirašyti vienai iš pirmųjų, nes atsirado tikrai nemažai norinčiųjų, vadinosi "World Cafe" ir vyko anglų kalba. Mėgstu susitikti naujus žmones, ypač iš kitų šalių. Keliaudama nuo vieno stalo prie kito, gavau galimybę pabendrauti su Jungtinių Tautų klubo nariais, kurie buvo iš pačių įvairiausių šalių: Kazachstano, Amerikos, Serbijos, Brazilijos ir Turkijos. Kalbėjome apie toleranciją, rasizmą, lyčių nelygybę ir dar daugybę kitų pakankamai aktualių šiomis dienomis temų. Kažkokia jauki atmosfera, kaip su krūva nepažįstamųjų vyravo VDU, bet būtent tai ir atspindėjo pagrindinius renginio tikslus, kitaip skambus pavadinimas būtų tik pavadinimas. Kitas užsiėmimas, į kurį ėjau po pertraukos, ką tik sukirtusi kepsnį su salotomis, turėjo labai įdomų pavadinimą, kuris ir patraukė mano dėmesį. Kaip kuriantis žmogus, aš itin užsikabinau ant "Idėjų bankas" pavadinimo. Ten į nelygybės problematiką buvo žvelgiama šiek tiek kitaip. O pats svarbiausias dalykas - šiose dirbtuvėse aš pagaliau visiškai nebesivaržiau reikšti savo nuomonės, išmokau "brainstorminti" ir nebijojau sakyti pačių kvailiausių savo idėjų, dirbant grupėse su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Ai, ir dar pagaliau įsikaliau sau į galvą tą gerai žinomą, tačiau retai kur pritaikomą frazę, jog "visos idėjos yra geros" ir nereikia bijoti visiškai absurdiškų minčių realizuoti. Niekada nežinai, kas gali iš to gautis.
Dažnai visi tie tolerancijos mokantys renginiai būna tokie banalūs ir nuobodūs, kad dažnas mokinys net nesusimąsto apie kažkokią lygybę ar dar ką nors, svarbiausia, jog pasitaikė proga išeiti iš pamokų ar neatsiskaityti kokio nors dalyko. Tačiau toks renginys, kuriame viskas sukasi apie nelygybę bei toleranciją kaip šis - tikrai nenuvylė ir labai norėtųsi, kad daugiau pasitaikytų tokių progų, kurių metu galėčiau tobulėti kaip žmogus, asmenybė. Taigi, iššūkius mėgstu ir manau, jog penktadienio rytą mestą iššūkį nelygybei mes po truputį nugalime. Juk mums, mokiniams bei apskritai jaunimui, svarbiausia tokius dalykus pateikti ne kaip nors nuobodžiai, kalant vien sausą teoriją ir sąvokas, ką reiškia lygybė, tolerancija, rasizmas ir visa kita, o šiek tiek įdomiau, juk teorija sausa šaka, lyginant su praktika.

Ar galėtum drąsiai pasakyti, jog esi tolerantiškas žmogus?

8 komentarai:

  1. Very relatable. Smagu, kad tokie renginiai kam nors yra šviesūs ir jaukūs. Deja, gali būti, kad po to pradės užknisti, kai klausai nebe pirmą kartą (nes žinai visus jų prikolus). Tada pasakoja kokia jėga yra komanda ir kad tai įrodytų suskirsto klausytojus į grupes. Ir tai taip neveikia, kad mėginimas įrodyti paneigia paskaitos tikslą.
    Šiaip, puikiai suprantu dabar, kodėl verta nusukinėti tas pamokas, kai vistiek paskutiniuosius mokslų metus (sprendžiant iš išvestinių) susidomėjimas yra vis viena sužlugdytas. Lengva kaltinti švietimą, kad blogai daromas (kas iš esmės irgi teisybė), bet nemanau, kad mokyklos formalioji dalis(tai, kas programose) iš idėjos pajėgi išugdyti vertybes. O dėl formalizmo, tas mokyklinės matematikos lygis galėtų būti aukštesnis(ne priverstinai). Po to univere reikia labai plačiai atsimerkt iki normalios matematikos ir tada mokslas(šviesa) labai graužia akis. Nebent visi studijuotų socialinius/humanitarinius dalykus. O taip turi nebūti.

    Ar galiu drąsiai pasakyti, ar esu tolerantiškas žmogus? Ne. Egzistuoja daugiau nei vienas būdas apibendrinti, kas yra tolerantiškas žmogus.O tuomet, priklausomai nuo pasirinkto apibrėžimo, kartais būčiau laikomas tolerantišku, kartais ne. Ir šita logika galioja iš esmės bet kuriam kitam būdvardžiui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Tau už tokį įdomų komentarą. Smagu, kai kažkas kažkaip priverčia susimąstyti dėl vieno ar kito dalyko, paskui sėdi ir galvoji, ką čia atrašius į tokį protingą komentarą.
      O šiaip, dabar perskaičiau tą savo įrašą tai pagalvojau, jog jis labai gerai tiktų į mokyklos puslapį, kur aprašinėjami renginiai. O tai jau nėra gerai.
      Na, bet dėkoju Tau už nuoširdumą ir atvirumą. Labai patiko tavo logika, galiojanti būdvardžiams. Pabandysiu pritaikyti tai gyvenime.

      Panaikinti
  2. Didžiausia klaida mokantis mokykloje - manyti, kad kažko tau gyvenime nereikės. Humanitarei gal ir nereikės išvestinių, tačiau jas supratusi tu praplėsi savo loginio mąstymo galimybes, lengviau suprasi kitus dalykus. Čia panašiai kaip sakyti, kam man kalti eilėraštį mintinai, jei aš matematiku būsiu? Juk jį išmokęs ne tik žinosi vienu eilėraščiu daugiau, tačiau ir atmintis tavo lavės ir matematikos teoremas bus lengviau įsiminti.
    O ir šiaip gyvenimas labai nenuspėjamas... Univere baigiau matematiką, o dabar daugiau rašau, nei skaičiuoju :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Eh, ačiū, Justinai, kad pabaksnojai į mano požiūrio ir mąstymo klaidas. Kažkokia keista antipatija pas mane toms išvestinėms. Nors iš tiesų, tai dažniausiai būna viena iš tų, kuri su malonumu sprendžia kokias nors lygtis ir įrodinėja kaip tai padeda mūsų loginiam mąstymui. Čia tik su išvestinėmis man taip nesiseka.
      Ir taip, pritariu - gyvenimas labai nenuspėjamas. Darosi baisu kažką ir planuoti jau.

      Panaikinti
  3. Visa tai kai skaičiau, jaučiau širdimi ir tarytum lyg būčiau dalyvavus tuose renginiuose... Smagu kai mūsų miestuose, mokyklose ar dar kur kitur atsiranda proga susipažinti su įvairiais renginiais, kurių dėka sprendžiamos aktualios temos... Tai puiki proga renginių metu susipažinti su naujomis patirtimis, žmonėmis... Labai smagu ir gera buvo skaityti! :) Tikiuosi jog Lietuvoje plėsis toki ar kitoki renginiai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju, Emilija už nuoširdų komentarą! :)

      Panaikinti
  4. Labai patiko įrašas, mat Tavo nuomonė daugmaž sutapo su manąja. Sėkmės :)

    AtsakytiPanaikinti