pirmadienis, lapkričio 16, 2015

Nuoširdžiai sunerimusi humanistė.

Dėl visų tų pastarųjų įvykių pasaulyje žmonija skyla į dalis - tie, kurie veikiami solidarumo jausmo viešai rodo, jog palaiko Paryžių, tie, kurie tyliai gedi, tuo pačiu pasibaisėję, kas vyksta šiame neva moderniame pasaulyje, tie, kurie skeptiškai žiūri į nuspalvintą veidaknygę, klausdami ar tiems, kurie turi mėlyną, baltą bei raudoną profilio nuotrauką geriau nuo to. Dar yra ir tie, kurie piktinasi Paryžiaus aukoms skiriamu dėmesiu, sakydami, jog tą pačią dieną nukentėjo ir Beiruto, Bagdado, Meksikos, Japonijos žmonės bei, žinoma, palestinos gyventojai, kuriuos sprogimai purto tiek morališkai, tiek fiziškai kiekvieną dieną. Man kaip nuoširdžiai ir tikrai humanistei darosi šiurpu gyventi tokiame pasaulyje, kai žmogaus gyvybė tampa beverčiu niekalu, o žuvusiųjų skaičius tragiškai didelis. Beje, atkreipėte dėmesį, jog didelė dauguma kaltina visus musulmonus be jokios išimties, nors iš tiesų, tai tie šlykštynės teroristai tik prisidengia Alacho vardu, o žudo šiaip sau - dėl smagumo, dėl to, kad patys pasijaustų dievais, galinčiais nulemti kito likimą. Bent jau tokias prielaidas darau aš. Apskritai, manau, jog kiekviena religija didžiausia vertybe turi laikyti bet kokią gyvybę, nesvarbu ar tas žmogus kitatautis ir kitatikis. Juk jis - žmogus!
Aš, kaip grynakraujė humanistė, vertinanti žmogaus gyvybę ir visas dvasines, moralines nuostatas, vertybes, išsipūtusiomis nuo siaubo akimis skaičiau straipsnius ir mąsčiau kaip vis dėlto šiurpu, jog per šį savaitgalį krūvos žmonių, ne vien tik Paryžiuje, užbaigė savo gyvenimu. Va, taip netikėtai, tarsi spragtelėjus pirštais. Pasvarstykime, kiek talentingų, protingų ir tiesiog nuostabių žmonių buvo sudraskyti gabalais ar pakirsti kulkų, pagalvokime, koks gi tas modernus mūsų pasaulis, jeigu tobulėjame ne mūsų mąstymas, o ginklai, bombos ir kiti objektai nešantys mirtį, sėjantys neapykantą, nesantaiką ir visas kitas blogybes. Iš tiesų darosi baisu gyventi, nes individo gyvenimas ir šiaip iš prigimties yra pakankamai trapus ir dar ne gana to - aplinkui siautėja kažkoks nesuvokiamas pyktis, kuris žudo sielas, protus ir galiausiai fizinius mūsų kūnus.
Eilinį kartą mūsų pasaulyje opios problemos sprendžiamos tik tada, kai nutinka kažkas netikėtai baisaus bei tokio šiurpaus, jog net didžiausi skeptikai pakraupę žiūri žinias, priverčiančio susimąstyti, tačiau kasdienybėje retai kada ir susimąstai, jog tave netikėtai gali užmušti sprogmens skeveldra. Arba dar baisiau - apie tai net nesusimąstoma ir dažnas vedikaknygėje pasikeitęs savo profilio nuotrauką darė tai tik dėl to, nes "visi taip daro" ir "gedėti dėl Paryžiaus dabar madinga, #prayforparis", atseit pažiūrėkit į mane, man rūpi kas darosi pasaulyje. Bet iš tiesų rūpi tik tada, kol apie tai skanduoja kiti. Ir šiaip, kažkoks sąžinės jausmas patenkinamas, nes žmogus pasijaučia geresniu pasidalinęs kokiu nors video ar nuotrauka, susijusio apie pastaruosius įvykius.
Ak, nežinau net ką ir pasakyti. Jaučiu tik tiek, jog mūsų pasaulis naikina pats save ir dabartis visiškai nesiskiria nuo visų tų karų, kuriuos jau teko patirti ankstesnėmis kartoms. Protai bei suvokimas nesiskiria, progresuoja tik ginklai.

4 komentarai:

  1. Oi, Akvile! Skaičiau, ir su ašaromis akyse apraudojau tai kas dedasi aplinkui...Ir kas vis gi lemia tokius jų išsišokimus? Nuomonių įvairių, kaip ir žmonių, bet kam nekaltas gyvybes paversti lavonais, dėl smagumo, kaip minėjai? Skaičiau, domėjausi, ir net gi pati neiškentus parašiau savo tinklaraštyje, tačiau praėjoms kelioms dienoms po tragiško įvykio, sunku suvokti tai kas įvyko netikėtai... Koks pasaulis tampa bėjėgis, jog tuoj pražudys tik save, savo ginklais... Man gaila jų kaip ir jų neteisingų mastymų apie gyvenimą, kurį deja gali bet kada sugriauti pražudant kitą.
    Ak, Akvile, tikiuosi bent išlaikysim harmoniją pradėdamos nuo savęs, nes kitaip ir pakeisti "tuščio" pasaulio neįmanoma. Laikykimės, ir vienykimės, galbūt kiti pribręs...
    Gero likusio vakaro Tau !

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Emilija! Labai džiaugiuosi, jog nelikai abejinga tam, kas pastaruoju metu vyksta pasaulyje. Vienytis - gera idėja, tik kartais tie skeptikai gadina visą bendrą vaizdą. Eh, jaučiuosi kaip kokia hipė apie taiką ir vienijimąsi kalbėdama.
      Laikykis ir Tu!

      Panaikinti
  2. Sup. Neblogai, kadangi jau galvoji apie tai, pamėginsiu atkreipti Tavo dėmesį į dalykus, kurių galbūt nepastebėjai. Protestuodamas prieš išvadą, išskirtinai optimistiškai, noriu pabrėžti, kad šiais laikais tikrai vis mažiau žmonių žūsta nuo karo veiksmų (http://www.politifact.com/punditfact/statements/2014/jul/21/stu-burguiere/fewer-wars-fewer-people-dying-wars-now-quite-some/). Gal ir ne geriausias šaltinis, bet staiga neradau geresnio. Gaila visgi, bet ten nėra nulių ir skalėje šimtai tūkstančių. Tokių žudynių kaip Paryžiuje net neįžiūrėsi metų statistikoje. Pasimatytų nebent, jei kartą per savaitę… Vėl nesmagu, bet tai vistiek geriau, nei bet kada anksčiau (iki 20 a. ir šiaip smarkiai mažiau žmonių buvo). Dabar informacijos sklaida tokia, kad kiekvieną lavoną apskaito. Tada žmogui atrodo, kad jų daugiau. Tiesa, anksčiau tiesiog jei ne miesto centre galvas kapodavo (čia neturiu galvoje išimtinai Paryžiaus, bet jame keletas garsesnių galvų riedėjo), tuomet niekas ir neužrašė, o laikraščiai, jei netyčia nebuvo uždrausti, rašė apie kitus dalykus. Tai pozityvus komentaras pagal jo paskirtį. Leksika gali klaidinti. Laimingai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Artūrai, ačiū! Dabar dar kartelį viską perskaičiusi pagalvojau, jog turbūt mintyje vis dėlto turėjau tuos pačius džihadistus, o ne apskritai visus žmones. Supaisyti mano šokinėjančias mintis - net man pačiai sudėtinga. Dėkoju už paguodžiantį/pozityvų komentarą. Laimingai ir Tau.

      Panaikinti