šeštadienis, rugpjūčio 27, 2016

Kol kvėpuoji, tol kovoji.

Paaukok kelias sekundes savo gyvenimo ir pažvelk į save. Tu jaunas žmogus ir tu bijai. Jauti nesuvokiamą fobiją, ryji savo paties žodžius, nes bijai prabilti garsiau nei esi kalbėjęs anksčiau. Tau pernelyg rūpi kitų nuomonė, todėl tyli ir žvelgi į viską pernelyg atsargiai, skeptiškai ar net baugiai. Gyvenk dabar, daryk viską dabar. Nes niekas nelauks kol pagaliau tapsi jaunu ir drąsiu, nieko nebijančiu žmogumi. Protingai rizikuok, atverk kitiems savo paslaptis. kurios trokšta to, parodyk, kas esi iš tiesų ir nebesislėpk. Juk būtent šitas gyvenimas ir yra tavo, kodėl nepadarius jo tokio, kokio ir nori. Kada mes susiprasime, jog turime galimybę daryti ką tik norime ir kada suvoksime, kad kitų nuomonės yra tik nuomonė, kuri negali mūsų fiziškai sužeisti ar morališkai palaužti. Mes kiekvienas esame savotiškai stiprus ir galingas, tik dažniausiai slepiame savo potencialą ir bijome atsiverti, todėl ir nugyvename gyvenimą, nesužinodami kokie iš tikrųjų esame, neatsiveriame iki galo. Kadangi bijome.
Vienintelė mūsų tikra nuosavybė yra gyvenimai, tačiau mes vis vien leidžiame juos suformuoti kitiems, už mus. O tada nuolat dejuojame, kad gyvename ne taip kaip iš tiesų norime. Nuolatinė baimė neįtilpti į kitų suformuotus rėmus mums nuolat trukdo ir mes apsimetame, jog nėra kur dėtis, nors iš tiesų, tuos rėmus galima keisti. Didinti arba mažinti pagal poreikius, tik mūsų mintys apie tai per daug sustabarėjo, jog padarytumėme kažką kitaip. Vietoje atitinkamų veiksmų, kurie galbūt išlaisvintų mūsų buvimą, mes numojame į viską ranka ir paliekame taip kaip yra, kadangi taip daug paprasčiau. Tikimės, kad dalykai išsispręs savaime, tačiau tai pasitaiko taip retai, kad gali netgi pamiršti, ko tu tikėjaisi. Pastaruoju metu didele tendencija tapo pabrėžti nuolatinę kovą su taisyklėmis, nepaklusti masei ir eiti prieš taip vadinamą sistemą. Trumpai tariant kovoti už savo asmenybę. Tačiau kodėl vietoj sulaužytų taisyklių nepabandyti jas šiek tiek reformuoti, kad tie rėmai, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, šiek tiek atitiktų mūsų asmenybės dydį ir formą. Visi esame skirtingi, sunku taikytis prie nuolat kintančių objektų, todėl geriausia yra ne griauti, o stengtis pakeisti ir galbūt net sukurti naujų dalykų. Kovoti reikia, bet tik su tam tikromis manieromis.
Kol mūsų plaučiai perdirbinėja deguonį į anglies dioksidą, mes vis dar galime kažką nuveikti, pasiekti. Tik retsykiais pamirštame, jog tai nėra amžinai besitęsiantis veiksmas ir kad mes turime pakankamai ribotą laiko limitą. Taip ir paliekame pasaulį kažko nepadarę. Todėl pasisakau už tai, jog kol dar esame jauni ir kol kas gyvenimo labai smarkiai neaplamdyti, turime atrasti ir pasidaryti savuosius rėmus, kurie atitiktų mūsų asmenybes ir siekius.


4 komentarai:

  1. koks įdomus, įkvepiantis ir žavus įrašas! pirmą kartą esu Tavo bloge, o šis tekstas - pirmasis skaitomas, tačiau turiu pripažinti, kad sužavėjai. ačiū ir sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū labai, Gabriele! džiaugiuosi, jog patiko!

      Panaikinti
  2. Iš ties labai įkvepiantis įrašas, toks prasmingas, ir paliečiantis širdį. Sklandus, aiškus tekstas, rišlūs sakiniai. Lengvai susiskaitė ir giliai įsirėžė į atmintį. Šaunuolė. :))

    AtsakytiPanaikinti