šeštadienis, balandžio 22, 2017

Kaip buvo ir kaip yra.

Du tūkstančiai šešioliktų metų sausio dvidešimt ketvirta.
"Savaitgalį praleidau kiurksiodama savo kambaryje, baiginėdama skaityti Katiliškį, žiūrėdama senus interviu su J. Ivanauskaite ir generuodama idėjas naujiems kūriniams, Istorijos knyga buvo nepajudinta, tačiau kompensavau tai, išspręsdama matematikos lapus su trikampiais, keturkampiais ir kitomis figūromis, žvelgiančiomis į mane be jokių emocijų, iš mokytojos duoto užduočių lapo. Lentynoje radau filosofijos vadovėlį. Pasižymėjau skyrius, kuriuose kalbama apie meną, tačiau jų neperskaičiau. Ilgai klausiausi muzikos, gulėdama ant lovos iš didelėmis akimis žiūrėdama į lubas. Gėriau kavą, tada arbatą. Kaupiau jėgas naujai savaitei. Daug rašiau, nes sugeneruotos idėjos norėjo išsilaisvinti ant popieriaus lapo. Po to ieškojau daugiau įkvėpimo. Pastebėjau melsvo atspalvio mėlynę ant dešinės plaštakos. Visai netoli pulsuojančios, pro odą prasišviečiančios gyslos, kurioje tiesiog ūžia kraujas. Galvojau apie vieną ypatingą žmogų, tada apie kelis neypatingus, porą paprastų ir netgi vieną nemėgiamą. Mažai kalbėjau, tarsi siekiau apsivalyti savo sielą, kaip koks nors Tibeto vienuolis. Vengiau gyvų individų, o mirusieji kažkodėl nesiteikė su manęs aplankyti, bet aš ir nebuvau ir net nesijaučiau vieniša. Žinojimas, jog prieš mane vėl penkios nuolatinio bendravimo, kontakto su žmonėmis dienos, gelbėjo. Nors vis dar jaučiuosi pavargusi."
Du tūkstančiai septynioliktų metų balandžio dvidešimt antra.
"Penktadienį nėjau į paskaitas, todėl ketvirtadienio vakarą jau sėdėjau namuose ir dėliojau savaitgalio planus. Penktadienis buvo dedikuotas mokslams, o šeštadienis skirtingai nei vakarykštė diena - tingiam poilsiui, kurio tikriausiai nusipelniau, ir draugams. Dvi kontrastingos dienos, tačiau kol kas viskas einasi pagal planą. Penktadienį praleidau prie knygų, kaip ir buvau prisižadėjusi. Klausiau muzikos, darydama gramatikos užduotis. Gėriau arbatą skaitydama filosofiją ir ieškodama medžiagos kitos savaitės seminarui. Palikusi savo mokymosi ir komforto zoną, nuėjau į kitą kambarį persimesti pora žodžių su tėvais. Pastebėjau kelis mažus įdrėskimus ant plaštakos. Už lango tiesiog riaumojo vėjas, grasinantis nuversti mane saugančias namo sienas. O prieš pat miegą perskaičiau net kelis puslapius leksikografijos vadovėlio. Darbų sąrašas su tai dienai numatytais darbais buvo išbraukytas tiesiomis linijomis. Miegoti nuėjau per anksti. Visą šeštadienio rytą praleidau su skausmu dilginančiu galvą. Skaičiau knygą apie Kafką ir jo sužadėtines. Vėl klausiau muzikos, galvodama apie tai, jog per mažai rašau, per mažai protingų minčių aplanko mano galvą ir per mažai žodžių užrašoma mano aptriušusiame sąsiuvinyje. Vakare susitiksiu su draugais."

Buvo vienaip, o dabar yra kitaip. Kai kas visiškai nepasikeitė, o kai kam nebeliko laiko ir minčių.


2 komentarai: