Skaisti naktis.

Bandau karštligiškai mokytis artėjantiems egzaminams, kurių liko vos trys. Vasaros atostogos, atrodo, ranka pasiekiamos. Kartu su atostogų pradžia ir paskutiniu egzaminu baigiasi ir pirmas kursas, kuris man taip užsitęsė, jog atrodo, kad mažiausiai porą metų studijuoju. Baigus mokyklą labai keistai pradedamas suvokti laikas ir jo reliatyvumas. Žinau, jog per kelis mėnesius poilsio kažkur galvoje vėl susikaups kažkokių neaiškių lūkesčių dėl tolimesnių studijų ir, apskritai, ateities. Tačiau dabar, bent kelias pirmas savo vasaros savaites, noriu pasidžiaugti laisve ir pagaliau daryti dalykus, kuriems vis trūkdavo laiko per mokslo metus. Susikaupė daug knygų, kurias noriu perskaityti, daug filmų, serialų, kuriuos noriu pažiūrėti, nemažai minčių, kurias noriu realizuoti ant popieriaus lapo ir galbūt net paversti kūriniais, atsirado vietos, kurias noriu aplankyti, žmonės, su kuriais norisi susitikti ir dar daugybė kitos veiklos. Savaitgalį, labai netikėtai, buvo sugalvota, jog reikia visie

Pradėsiu nuo to, jog nėra blogai, kai pirmiausia perklausai pačią populiariausią tam tikros grupės dainą, kurią beveik visi žino. Ji tampa tarsi nuoroda ar gaire vedančią tolyn į atlikėjų kūrybą. Gilyn ir gilyn, kol atsirandi ties pirmomis jų išleistomis dainomis. Būtent taip dažniausiai ir atrandu naują muziką. Ne išimtis buvo ir The Neighbourhood ir jų Sweater Weather, ko gero viena iš populiaresnių šios grupės dainų. O viskas prasidėjo nuo to, jog kažkada girdėjau kaip mano sesuo klausė šios dainos. Tada net nelabai atkreipiau dėmesį, tačiau po kiek laiko, pati savavališkai susiradau ir pradėjau vis dažniau ir dažniau klausyti, paskui prie šios dainos prilipo ir kažkokios asociacijos, ji pradėjo man kažką priminti, kažkuo vis labiau patikti. O dabar aš sėdžiu jau perklausiusi visą jų diskografiją ir suvokianti, kokia vis dėlto man yra artima šios grupės kūryba. Palyginus dar neseniai susikūrusi grupė, turi labai savotišką stilių ir manierą. Visi jų muzikos klipai yra juodi balti i

Vos tik atsiėmiau savo dvyliktos klasės atestatą ir gavau pakvietimą studijuoti, mane apniko nenusakoma baimė dėl ateities, nors pastaroji ir buvo jau suplanuota ir numatyta. O dabar, jau skaičiuojant paskutines savaites ir baigiant pirmą kursą, aš supratau, kad visa ta ateities fobija buvo bereikšmė ir nepasiteisinanti. Tačiau tas nerimas vis tiek buvo, spaudė mano sąmonę ir vertė įsivaizduoti baisiausius ateities scenarijus. Negaliu sakyti, kad to jausmo visiškai neliko, jis tikriausiai bus visada, tačiau smagiausia dalis yra jam įrodyti, kad kažkuriuo mano gyvenimo metu jis nepasiteisino. Tikriausiai labiausiai bijojau naujos aplinkos, naujų vietų ir to adaptacijos laikotarpio. Pradedant nematytais ir naujais žmonėmis, baigiant pačiu universitetu ir klaidžiais fakulteto koridoriais bei sunkiai randamomis auditorijomis - viskas buvo taip svetima ir baugu. Nieko nepažinojau, stačia galva nėriau į naują savo gyvenimo etapą. Iš pat pradžių buvo baisu, tada keista, o galiausiai priprata

Kaip kad susijaukė oras už lango ir visi pasimetėme, koks metų laikas dabar, taip ir viskas mano galvoje susivėlė ir susimaišė. Atrodo tarsi slystu savo gyvenimo paviršiumi ir plaukiu kažkokiu siurrealizmu, kai viskas atrodo netikra. Netikra žolė ir sniegas ant jos, netikri patalai, ant kurių guliu, netikras žadintuvo garsas, kurį girdžiu, netikras maistas, kurį kramtau, netikra kakava, kurią vakar ryte išpyliau ant savo džinsų, netikra troleibuso sėdynė, ant kurios atsisėdu, netikras takas, kuriuo skubu į universitetą, netikri ir klaviatūros klavišai, kuriuos dabar maigau. Viskas tarsi pakibę virš realybės, o aš nepasiekiu nuleisti viso to ant žemės, kur ir vieta. Labai keistai jaučiuosi. Prisiminusi savo seną, gerą tinklaraštį, noriu čia parašyti beprotiškai daug dalykų, kurie nutiko per tuos metus, mėnesius, dienas tylos ir kurie vis dar vyksta mano gyvenime. Su kiekviena diena aš vis keičiuosi, vis labiau bręstu kaip asmenybė, vis geriau suvokiu, ko noriu ir kas man yra geriausia,

Žmogui netyčia gali nunešti stogą ir "išlydyti kaulus". Anksčiau aš labai skųsdavausi, jog Lietuvoje nelabai rasi mano skonio, geros muzikos. Tiksliau nerasi žmonių, kuriančių ją. Vis dėlto, man teko pakeisti nuomonę. Mano galvoje vis dar skambant girdėtų dainų nuotrupoms, aš drąsiai prisipažįstu, jog klydau dėl savo teiginio ir R kubu buvo tarsi šviežios muzikos gūsis mano ausims. Visiems pasitaiko, kai ateina tas bado laikotarpis, kalbant apie klausomą muziką ir kai visos tokios mylimos ir širdžiai mielos dainos laikui bėgant tiesiog nusibosta. Bandai ieškoti kažko naujo, bet bijai įsipareigoti naujiems atlikėjams, lyg dar bandai klausyti dainų, kurių visus žodžius, visus akordus jau moki mintinai ir tiesiog nepripažįsti, jog jos jau šiek tiek atsibodo ir labai reikia kažko naujo. Balandžio dvidešimt devintą dieną aš pagaliau gavau kažką naujo. Ir keisčiausia, jog labai toli ieškoti nereikėjo kaip esu pratusi. Dažniausiai JAV, Didžioji Britanija, o dabar - Lietuva. Gal