Artėja bemiegės vasaros naktys.

Bandau karštligiškai mokytis artėjantiems egzaminams, kurių liko vos trys. Vasaros atostogos, atrodo, ranka pasiekiamos. Kartu su atostogų pradžia ir paskutiniu egzaminu baigiasi ir pirmas kursas, kuris man taip užsitęsė, jog atrodo, kad mažiausiai porą metų studijuoju. Baigus mokyklą labai keistai pradedamas suvokti laikas ir jo reliatyvumas. Žinau, jog per kelis mėnesius poilsio kažkur galvoje vėl susikaups kažkokių neaiškių lūkesčių dėl tolimesnių studijų ir, apskritai, ateities. Tačiau dabar, bent kelias pirmas savo vasaros savaites, noriu pasidžiaugti laisve ir pagaliau daryti dalykus, kuriems vis trūkdavo laiko per mokslo metus. Susikaupė daug knygų, kurias noriu perskaityti, daug filmų, serialų, kuriuos noriu pažiūrėti, nemažai minčių, kurias noriu realizuoti ant popieriaus lapo ir galbūt net paversti kūriniais, atsirado vietos, kurias noriu aplankyti, žmonės, su kuriais norisi susitikti ir dar daugybė kitos veiklos.
Savaitgalį, labai netikėtai, buvo sugalvota, jog reikia visiems buvusiems klasiokams susitikti. Kadangi viskas buvo suorganizuota per kelias valandas, to pasekmė buvo ta, jog iš dvidešimt devynių žmonių susirinko apie vienuolika personų. Ir, žinot, niekas nepasikeitė. Kaip ir mokyklos laikais taip ir dabar, visi stovėjome savo grupelėse, susiskirstę į du būrelius. Tikriausiai tie, kurie užmesdavo akį važiuodami ar eidami pro šalį, net nebūtų pagalvoję, jog šitos dvi grupelės, stovinčios atskirai, turi kažką bendro ar kad kažkada, prieš metus laiko, jie visi buvo klasiokai ir dalindavosi lietuvių kalbos užrašais ar anglų kalbos testais. Lyg susiskaidymo nebūtų gana, tai dar pasijautė ir kažkokia neaiški atskirtis tarp tų, kurie studijuoja Vilniuje ir tų, kurie studijuoja Kaune. Labai nuoširdžiai ir atvirai sakant, nemanau, jog šitas klasės susitikimas buvo labai įdomus ar kažkuo naudingas. Grįžusi namo pasijaučiau šiek tiek iššvaisčiusi savo šeštadienio vakarą. Remiantis elementaria matematika, kurią net filologai supranta, iš kitos grupelės, prie mūsų grupelės sugebėjo prieiti vos pora žmonių ir persimesti daugiau nei trimis populiariausiomis frazėmis ir netgi išvystyti visai normalų pokalbį. Tie žmonės klausė manęs apie rašymą. Mano darbus. Siaubingai pasimečiau. O su tais žmonėmis, su kuriais prabuvau visą vakarą, aš bet kokiu atveju palaikau ryšį ir susitinku beveik kiekvieną savaitgalį. Todėl tai buvo įprastas šeštadienis, kai susitinku su draugais smagiai pasėdėt ir pakalbėt apie dalykus. Skirtumas tik tas, jog kažkur šalia buvo grupelė buvusių klasiokų. Tik tiek.
Kai kurie dalykai vis dėlto niekada nepasikeis, pavyzdžiui, bendravimas su bendraklasiais. Ryšį palaikysi tik su tais, kurie to norės, o su kitais, žinoma, jog pasisveikinsi parduotuvėje ar gatvėje, bet pernelyg nesistengsi puoselėti draugystės, nes jie patys to nenori. Ko trūko tą šeštadienio vakarą? Truputį daugiau nuoširdumo iš tos kitos grupelės, kurie stovėjo prie liepsnojančios šašlykinės, tai grupelei, kuri sėdėjo prie žvakės nuo uodų. Na, nebent viskas dramatiškai pasikeist kito susitikimo metu. Kas čia žino. Faktas, jog nepilni studijų metais šiek tiek keičia žmones. Tik klausimas ar į gerąją pusę. Nežinau. Galbūt čia man reikia keisti požiūrį.
Bemiegės vasaros naktys artėja, pirmas kursas taip pat eina į pabaigą, jaučiuosi paaugusi tiek daug, kiek dar gyvenime nebuvau per tokį trumpą laikotarpį. Tačiau aš džiaugiuosi, nes pagaliau radusi savo vietą, jaučiuosi gerai. Labai gerai.

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa