antradienis, gegužės 16, 2017

Baimės dėl ateities, kurios nepasiteisino.

Vos tik atsiėmiau savo dvyliktos klasės atestatą ir gavau pakvietimą studijuoti, mane apniko nenusakoma baimė dėl ateities, nors pastaroji ir buvo jau suplanuota ir numatyta. O dabar, jau skaičiuojant paskutines savaites ir baigiant pirmą kursą, aš supratau, kad visa ta ateities fobija buvo bereikšmė ir nepasiteisinanti. Tačiau tas nerimas vis tiek buvo, spaudė mano sąmonę ir vertė įsivaizduoti baisiausius ateities scenarijus. Negaliu sakyti, kad to jausmo visiškai neliko, jis tikriausiai bus visada, tačiau smagiausia dalis yra jam įrodyti, kad kažkuriuo mano gyvenimo metu jis nepasiteisino.
Tikriausiai labiausiai bijojau naujos aplinkos, naujų vietų ir to adaptacijos laikotarpio. Pradedant nematytais ir naujais žmonėmis, baigiant pačiu universitetu ir klaidžiais fakulteto koridoriais bei sunkiai randamomis auditorijomis - viskas buvo taip svetima ir baugu. Nieko nepažinojau, stačia galva nėriau į naują savo gyvenimo etapą. Iš pat pradžių buvo baisu, tada keista, o galiausiai pripratau ir švelni rutina įsipainiojo mano gyvenimo tinkle. Natūralu yra nerimauti, kai prasideda naujas periodas gyvenime. Prie naujos aplinkos pripratau taip lengvai ir dabar jaučiuosi tokia sava ten, lyg ten būčiau praleidusi savo visą egzsitenciją, naujas vietas vis atrandu ir vis labiau tuo džiaugiuosi, nes tuo ir gražus Vilnius - jis visada turi kažką pasislėpęs, kad nustebintų jame besilankančius žmones. Laikotarpis, kai bandžiau taikytis su esama situacija - nepažįstamas miestas ir aš - buvo labai neskausmingas, nors ir pasiilgdavau namų ar gyvenimo, kuris buvo prieš pabaigiant mokyklą. Sostinė mane pasitiko labai šiltai ir jaukiai, priėmė tarsi savą, ten labai gera būti, nors tikrieji namai ir labai nutolę. Be viso to, aš labai bijojau nepritapti prie pačios filologyno bendruomenės, galvojau, jog nepavyks įsilieti į ten verdantį gyvenimą ir tapti pilnateise filologijos fakulteto studente. Klydau. Čia jaučiuosi dar net geriau nei mokykloje, kurioje visus dvylika metų praleidau, nes žmonės ten, kur mokiausi buvo šiek tiek kitokių pažiūrų ir prioritetai jų ne tokie kaip mano... Ten nebuvo nei jauku, nei smagu, nei gerai, jaučiausi kitokia ir sakydama kitokia, turiu omenyje tikrai ne gerąją šio žodžio prasmę, ne unikali, o keista, nepritampanti. O čia visi taip pat pamišę dėl kalbų, dėl literatūros, dėl savo filologijų, supranta vieni kitus, palaiko prieš sesijas ir net nuoširdžiai paklausia kaip sekasi. Galbūt tai irgi padėjo įsilieti į filologišką gyvenimą ir nesijaudinti dėl to, kad galbūt nepritapsiu. Juk labai šauniai įsiliejau, net pati stebiuosi.
Galbūt galvojau, jog bus sunku, nes šeima ir namai toli, nes vis dar pasireiškia nerimo sutrikimas, tačiau viskas susiklostė ir susidėliojo gražiau nei būčiau norėjusi. Smagu, kai žinai, jog didžiausios baimės, kurios visuomet versdavo gūžtis, apsimelavo ir nė trupučio nesužeidė. Žinot, vis dėlto tas studentės gyvenimas nėra labai baisus kaip gali pasirodyti dar sėdint abitūroje, reikia tiesiog ignoruoti pesimistiškas mintis, viskas dažniausiai būna atvirkščiai ir dar dažniau viskas būna gerai. Ypač, kai po ilgo sėdėjimo ten, kur blogai, negerai, pagaliau randi savo vietą. Aš radau savo vietą, patikėkit manimi, rasit ir jūs.


4 komentarai:

  1. Labai džiaugiuosi Tavo laime ir tuo, kad viskas galų gale buvo gerai. Pritariu turbūt kiekvienam parašytam sakiniui. Tas bereikšmis nerimas mane baigia suėst, rimtai. Atsikratyt sunku, bet gal kada pavyks.
    Bijau dėl ateities, ir dėl artimos, ir dėl tolimesnės, taip pat ir šio naujo gyvenimo etapo, nors universitetas dar tolokai, bet pripažinsiu - įpūtei drąsos, vilties ir tiesiog pačiu nuostabiausiu būdu - rašymu - perteikei gerų emocijų. Ačiū Tau, linkiu daug nuostabių akimirkų ir atradimų Vilniuj!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. labai džiaugiuosi, jog nors kiek padėjau šiuo įrašu geriau pasijusti! ačiū labai! ♥

      Panaikinti
  2. Nors esu Kauno filologė, galiu tau pritarti. Studijuoti yra smagu! Visai kiti žmonės, kita aplinka, ji čia artima ir sava...O baimės natūralios. Svarbiausia, kad jos įveiktos. Sveikinu pritapus ir...tik pirmyn, pirmyn!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. dėkoju, Neringa, už komentarą ir pozityvą! ;))

      Panaikinti