trečiadienis, gegužės 10, 2017

Viskas susivėlė.

Kaip kad susijaukė oras už lango ir visi pasimetėme, koks metų laikas dabar, taip ir viskas mano galvoje susivėlė ir susimaišė. Atrodo tarsi slystu savo gyvenimo paviršiumi ir plaukiu kažkokiu siurrealizmu, kai viskas atrodo netikra. Netikra žolė ir sniegas ant jos, netikri patalai, ant kurių guliu, netikras žadintuvo garsas, kurį girdžiu, netikras maistas, kurį kramtau, netikra kakava, kurią vakar ryte išpyliau ant savo džinsų, netikra troleibuso sėdynė, ant kurios atsisėdu, netikras takas, kuriuo skubu į universitetą, netikri ir klaviatūros klavišai, kuriuos dabar maigau. Viskas tarsi pakibę virš realybės, o aš nepasiekiu nuleisti viso to ant žemės, kur ir vieta. Labai keistai jaučiuosi. Prisiminusi savo seną, gerą tinklaraštį, noriu čia parašyti beprotiškai daug dalykų, kurie nutiko per tuos metus, mėnesius, dienas tylos ir kurie vis dar vyksta mano gyvenime. Su kiekviena diena aš vis keičiuosi, vis labiau bręstu kaip asmenybė, vis geriau suvokiu, ko noriu ir kas man yra geriausia, kaip darysiu šiandien ir rytoj, ką apskritai veiksiu su savo gyvenimu - viskas man darosi labai aišku, nors ir virš realumo. Matau labai aiškius miražus, kurie atrodo beveik kaip tikri.
Yra labai daug įvykių, kurie nutiko per visą tą laiką tarp 2015 metų lapkričio ir 2016 rugpjūčio, kai į galvą šovė mintis, kuri išsirutuliojo į naują įrašą čia. Tada vėl kelių mėnesių pertrauka iki kito įrašo, tada dar viena pertrauka, tačiau dabar rašau šį įrašą nusiteikusi šio savo kampelio neapleisti kaip kad dariau pastaruoju metu. Nes mano gyvenime ir šiaip aplinkoje atsirado labai daug dalykų, apie kuriuos reikia ir noriu pakalbėti, kuriuos trokštu papasakoti, parodyti ir apskritai pasidalinti įspūdžiais, nes, kai palieki savo namus ir pradedi gyventi studento gyvenimą, labai daug kas pasikeičia ir horizontai nesuvokiamai prasiplečia. Galų gale, tiesiog noriu vėl rašyti ir dalintis mintimis, nes žinau, jog tik tokiu būdu pavyks išpainioti tą mazgą, tūnantį mano galvoje.
Pastaruoju metu, semiuosi įkvėpimo iš visko, kas tik pasitaiko po ranka. Anksčiau tai būdavo neįtikėtinai sunku, bet dabar net paprasčiausia penkiolikos minučių kelionė troleibusu man gali tapti didžiausiu įkvėpimo šaltiniu ir aš labai džiaugiuosi, jog vis dažniau ir dažniau prisėdu ką nors pakeverzoti į savo jau visiškai nusitrynusį minčių sąsiuvinį, kuriame puslapiai niekaip nemažėja, kartais atrodo, jog kaip tik daugėja. Pagaliau išmokau semtis to gryno įkvėpimo iš mane supančios aplinkos, kurioje tiek daug visko vyksta. Dabar tik gailiuosi, jog anksčiau nesugebėjau sudėlioti savo dienos taip, jog jos pabaigoje būtų likęs bent pusvalandis kažką parašyti. Nes vis dėlto tas rašymas jau taip įsigėręs į mano asmenybę, kad negaliu be jo, kažko trūksta.
Taigi, aš rašysiu, o jūsų prašau tik vieno - skaityti, nes kitaip ši veikla neturės prasmės, o man tai svarbu. Kad prasmę turėtų.


2 komentarai:

  1. Visiškai taip pat jaučiuosi. Dar kažkoks lyg sunkus akmuo liūdesys prispaudęs.. Turbūt reikia rašyti. Ir tiesą, o ne pozityvių minčių kratinį. Taip, taigi, rašyti. Juk rašymas dažnokai išgelbėdavo.
    Labai lauksiu naujų įrašų. Būtinai parašyk apie studentų gyvenimą, man žiauriai įdomu, nors dar ir ne taip aktualu. Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. būtent! reikia rašyti ir rašyti tai, ką jauti. tik tada suveiks.
      jau planuoju keletą įrašų apie savo studentės gyvenimą.
      ačiū, kad skaitai! ;)

      Panaikinti