Skaisti naktis.

Ėmė jis ir baigėsi, o aš dar taip nerimavau prieš jį ir man taip keistai nejauku ir baugu buvo. Ir štai, dabar aš džiaugiuosi vasaros atostogomis ir jaučiu kaip artėja rugsėjis, kol kas pasiklydęs kažkur horizonte, todėl jo dar nematyt, bet jis netoli. O su juo ir antras kursas. Grįžau iš Vilniaus namo jau visai vasarai. Prisipažinsiu, jog truputį keista ir galbūt net šiek tiek ilgu, nes juk sostinė taip šiltai ir draugiškai mane priėmė, ten jaučiausi lyg grįžusi kažkur, kur gerai, ten, kur tave priima toks koks esi. Tačiau ir namuose gerai, galbūt buvau pasiilgusi ir tos lengvos ramybės, tos gamtos, kuri supa mane ir artimųjų. Rugsėjo mėnesį aš siaubingai visko bijojau, o dabar galima sakyti, jog jau laukiu antro kurso ir laukiu, ką man dar mestelės likimas. Aš jau pasiruošusi tai sugauti. Esu tikra, jog nieko nenustebinau pasirinkusi filologijos studijas, juk visi žinojo tą viešą paslaptį apie mano rašliavojimus, galbūt nustebinau tik tuo ir tik lietuvių kalbos mokytoją, kai praneši

Prieš metus aš patyriau visišką ekstazę vienos labai geros roko grupės koncerte. "Muse" visiškai nunešė stogus, o įspūdžiai man dar išliko iki šiol. Grįžusi net sukurpiau įrašą, kurį iškart įdėjau į vieną tinklaraštį, kuris, deja, bet dabar neberašomas ir tyliai sėdi uždarytas. Tačiau aš noriu su jumis pasidalinti tais šviežiais įspūdžiais, kurie dabar man sukelia tik nostalgiją. Nuostabią ir švelnią nostalgiją, primenančią tą puikų vakarą. Kažkur giliai širdyje man norisi kažkaip paminėti tuos metus po nuostabaus koncerto, kurio momentus savo galvoje kartoju ir kartoju, vos ne kiekvieną dieną. "Pats geriausias jausmas, kai užgęsta šviesos, viskas nutyla porai sekundžių ir tada pasigirsta klyksmai, riksmai ir plojimai - visi suvokia, kad po keleto minučių pamatys savo muzikos dievus. Ir tada prasideda: garsas, šviesos, nuostabūs sceniniai sprendimai, technika, dekoracijos... Viskas, ką tą vakarą mačiau ir girdėjau buvo arti tobulybės. "Muse" nunešė stogą tiek

Atsimenat, kaip karts nuo karto pasidalindavau savo kūrybos kruopelytėmis? Manau, jog reikia atgaivinti šitą įprotį. Juk žinot tą mano užslėptą aistrą rašyti mažas miniatiūras. Šitą smulkų darbelį kažkada vasarą siunčiau į kažkokį istorijų konkursą wattpad'e, tiesiog pabandyti, pažiūrėti, kas iš to gausis. Ir gavosi. Iki šiol jis tiesiog dulkėjo užmirštas tarp mano kitų darbų, o man kažkaip norisi jį prikelti ir parodyti kitiems. Gero paskaitinėjimo! Visuomet tikėjau meile. Ta gražia, tyra ir nesavanaudiška meile. Tačiau kai tu šypsaisi ir laimė kutena tavo paširdžius, gyvenimas dažniausiai tau spiria į pilvą ir su panieka žiūri kaip krenti ant žemės skausmo perkreiptu veidu. Taip nutiko ir man. Mano pražūtis turėjo stulbinančias žalias akis, juodus it anglis plaukus ir pačią dailiausią šypseną, kokią tik esu mačiusi. Jausdavausi kaip rojuje, kai mano ilgi ir laibi pirštai skęsdavo jo plaukuose, akys tiesiog rydavo mane, o jo šiek tiek prikimęs balsas į ausį kuždėdavo žodžius

Kai fonetikai reikėjo pažiūrėti ir išnagrinėti vieną britišką filmą, man į galvą tą minutę stuktelėjo filmo pavadinimas "Submarine" ("Povandeninis laivas"), kurį jau esu žiūrėjusi kažkurią lietingą vasaros popietę. Įkvepiantis, su gražia mintimi, lengvas ir gražus filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar ir dar kartą. Pati istorija vyksta kažkur XX a., 1986 metais, o visas filmo veiksmas sukasi aplink penkiolikos metų paauglį, Oliverį Teitą (Craig Roberts), kuris yra pametęs galvą dėl merginos vardu Džordana (Yasmine Paige). Didžiam Oliverio džiaugsmui, po slapto jo ir Džordanos pasimatymo, jie tampa pora. Tačiau Oliverį užklumpa kiti rūpesčiai - jis įtaria, jog jo mama apgaudinėja jo tėtį su savo sena meile Greihemu, kuris visai neseniai atsikraustė į kaimynystę. Be to, paauglys sužino, jog Džordanos mama serga vėžiu ir kai per Kalėdinę vakarienę Džordanos tėtis palūžta nuo visų jį užgriuvusių nesėkmių, Oliveris nusprendžia, jog jo mylima mergina gali taip pat išprotėt