Skaisti naktis.

Sakau, jog būtų visai įdomu tiek jums, tiek man parodyti, ką pastaruoju metu veikiu arba tiksliau bandau veikti. Rašau kažką, kas galbūt yra banalu, nuvalkiota ir netgi neįdomu, tačiau jaučiu, jog man reikia kažką rašyti, kad pralaužti tuos kūrybinius ledus. Ir kas žino, gal laikui bėgant sugalvosiu kaip šitą vis dar rašomą kūrinį paversti kažkuo geru ir vertingu.  Naktinės pamainos daugeliui Beno kolegų sukeldavo asociacijas su nuovargiu, miego trūkumu, kraupiais iškvietimais. Tačiau pačiam vaikinui darbas naktimis buvo ir galimybė pamatyti pačius tamsiausius visuomenės kampelius. Muštynės, nužudymai, savižudybės,  ir visokie kitokie baisūs nusikaltimai nutikdavo būtent naktinės pamainos metu, o tamsos iškraipyti pavidalai tik dar labiau kankindavo protą. Todėl nieko keisto, jog suskambėjus žadintuvui septintą valandą vakaro, išjungus jį, Beno veidas buvo suirzęs, o akys vis dar apsnūdusios. Ranka nevalingai perbraukęs per plaukus, jis lėtai pakilo iš lovos ir nušlepsėjo į vonią.

Atrodo visa amžinybė praėjo po paskutinio mano įrašo, kuriame pasirenku keletą dainų ir papasakoju jums, ką jos verčia mane jausti ir ką išgyventi. Tačiau štai ir vėl aš čia, bandysiu papasakoti apie tai, ką pastaruoju metu klausau. O klausau tai tas dainas, kurios ir anksčiau grodavo pas mane, nors kartais ir įsimaišo naujų atlikėjų ir jų kūrinių, tačiau esmė vis tiek tos pačios grupės ir tos pačios jų dainos: Arctic Monkeys, Muse bei Twenty One Pilots, trijulė, kuriai esu labai ištikima pastaruoju metu. Bandau iš naujo išgyventi šių trijų grupių dainas ir kažką vėl pajausti. Galbūt tai, ką jos man reiškė anksčiau ir tą seną gerą nostalgiją, kurios kartais noriu nors truputėlį paragauti. The Neighbourhood - Wiped Out! Man atrodė, jog būtinai turiu paminėti šią dainą, nors ji ir nėra viena tų, kurias klausau labai ilgai. Tačiau ji man atrodo tokia keistai artima. Ji labai gera, man labai patinka ir atrodo, jog kartais net gyvenu joje. Aš turiu tą vadinamąją anxiety ir kartais

Ryte iš lovos kylu labai sunkiai. Atrodo, jog prie blakstienų nematomais siūleliais pririšti kažkokie svarmenys, tempiantys akių vokus žemyn. Namuose spengianti tyla ir aš žinau, jog kai atsimerksiu šlykščiai išsiviepusi vienatvė pažvelgs man tiesiai į akis ir sarkastiškai išspjaus žodžius, verčiančius mane gūžtis ir slėptis pataluose. Jaučiu kaip ji purto man ranką, versdama praplėšti sulipusius akių vokus ir pagaliau išgyventi tą bjaurią akistatą su ja. Išgyventi reikės ne vien tai, išgyventi privalėsiu ir dar vieną dieną su nuolat iš paskos besivelkančia vienatve, kuri vis šnibždės niekingus melus man tiesiai į ausį. Ji man sakys baisiausius dalykus, verčiančius jaustis menka ir galbūt net niekam nereikalinga, nors žinau, jog viskas, ką ji bandys man įteigti yra visiška netiesa. Grynas melas, kurį bando man prakišti ir mane palaužti.Tačiau pasakyta taip įtikinančiai, jog gali pagalvoti, kad yra šansų, jog tai tiesa. Jaučiu kaip jos ilgi ir laibi pirštai sminga man į ranką. Rodos,