šeštadienis, liepos 08, 2017

Išgyventi vienatvę.

Ryte iš lovos kylu labai sunkiai. Atrodo, jog prie blakstienų nematomais siūleliais pririšti kažkokie svarmenys, tempiantys akių vokus žemyn. Namuose spengianti tyla ir aš žinau, jog kai atsimerksiu šlykščiai išsiviepusi vienatvė pažvelgs man tiesiai į akis ir sarkastiškai išspjaus žodžius, verčiančius mane gūžtis ir slėptis pataluose. Jaučiu kaip ji purto man ranką, versdama praplėšti sulipusius akių vokus ir pagaliau išgyventi tą bjaurią akistatą su ja. Išgyventi reikės ne vien tai, išgyventi privalėsiu ir dar vieną dieną su nuolat iš paskos besivelkančia vienatve, kuri vis šnibždės niekingus melus man tiesiai į ausį. Ji man sakys baisiausius dalykus, verčiančius jaustis menka ir galbūt net niekam nereikalinga, nors žinau, jog viskas, ką ji bandys man įteigti yra visiška netiesa. Grynas melas, kurį bando man prakišti ir mane palaužti.Tačiau pasakyta taip įtikinančiai, jog gali pagalvoti, kad yra šansų, jog tai tiesa. Jaučiu kaip jos ilgi ir laibi pirštai sminga man į ranką. Rodos, iki pat kaulo. Kai galiausiai palieku savo šiltus patalus, iškart įsijungiu muziką, kad išvyčiau lauk tylą. Garsiai dainuoju, beveik rėkiu, pagal mėgstamiausias savo dainas, kartais prašaukdama net vokalisto balsą, tikėdamasi, jog vienatvė išsigąs manęs, garsiai rėkaujančios namuose, ir dings, tačiau ji sėdi ant kėdės ir stebi mane, klauso manęs pakreipusi galvą, smerkia mane, nors mano protas ir stengiasi blokuoti kiekvieną mintį, kuri vis pabrėžia, kokia vieniša esu šią akimirką. Aš nemoku, nemėgstu ir nenoriu būti viena, man sunku ir baisu. Tai lyg prakeiksmas, kai mėgsti ir nori bendrauti su žmonėmis, tačiau prieš savo valią vis lieki viena. Kiti užsiėmę, jiems tu neįdomi, jie turi savų rūpesčių ir tavęs jiems nereikia. Visiškai. Tokius dalykus kiekvieną minutę tiesiai man į galvą transliuoja vienatvė. Visos emocijos tampa tokiomis galingomis, kai aplink nieko nėra ir galiausiai tenka susidurti su tuo, ką jauti širdies dugne, ką visuomet nustumi ten, kai esi apsuptas žmonių, ką nuolat stengiesi ignoruoti, tiesiog nejausti. Uždaryti jausmai grįžta tokie stiprūs, jog kartais nebeatlaikai tos įtampos savo paties viduje. Kažkokiame lipniame skausme skęsta kiekviena sielos dalis ir norisi staugti balsu, kaltinti save, jog likai viena, nekreipiant dėmesio, jog čia tik aplinkybės taip susiklostė. Tačiau griežtai negali to daryti, nes tada pasiduosi, kapituliuosi ir tave gyvą suės visi tie jausmai, ilgai laikyti tamsoje, tyloje ir sužvėrėję iki beprotybės. Juk jie irgi buvo vieniši.
Tai yra siaubinga mano pačios problema, su kuria kovoju labai ilgą laiką. Galbūt net per ilgai. Viskas atrodo gerai, tačiau tie patys geri dalykai gali būti šlykščiai iškraipyti, kai į juos pažvelgi per vienatvės prizmę. Kovoji su savimi vis bandant įrodyti, jog kitiems tu rūpi ir tai, kas plūduriuoja tavo galvoje yra tik bevertės, neteisingos mintys. Vis kartodavau sau, jog manęs negalima palikti vienos, aš neišgyvensiu, tačiau sėdėdama visiškai viena aš vis dėlto gyvenu. Sunkiai, bet pavyksta, nes giliai kažkur pasąmonėje žinau, jog visa tai tik mano galvoje ir kad ši būsena yra laikina ir labai trapi. Nelengva nuolat sau įrodyti, jog aš nebijau vienatvės ir nebijau sėdėti spengiančioje tyloje su savo pačios mintimis.

Ir aš vis dar nesuprantu, kaip mylintis ir mylimas žmogus kartais gali jaustis toks vienišas.


3 komentarai:

  1. Puikiai tave suprantu. Aš taip pat dažnai jaučiuosi vieniša. Ir baisiausia, kad šis jausmas trukdo užsiieminėjant beveik visais dalykais ir veiklomis. Bet, tikriausiai,įmanoma kažkaip susigyvent su šiuo jausmu.
    Beje, šis tavo įrašas yra tobulas (kaip ir visi tavo įrašai). Matosi, kad turi tą rašytojos gyslelę. Tad sėkmės kuriant! Be galo žaviuosi tavimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įmanoma, tačiau labai sunku pačioje pradžioje būna. Bet įmanoma. ;)
      Labai Tau ačiū už tokį gražų komentarą. Tokie žodžiai tikrai labai įkvepia! Dėkoju!

      Panaikinti
  2. Aš kažkada irgi panašiai jausdavausi, vasara neteikdavo laimės, nes jei neidavau į mokyklą, reiškia, neidavau niekur, neturėjau su kuo būt. Bet viskas praeina su laiku, keičiasi :) Kai išmoksti būti viena, po to esi laimingiausia su mylimu žmogumi/žmonėmis.

    AtsakytiPanaikinti