Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugsėjo, 2017

Bijantys realybės.

Vaizdas
Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo. Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu  netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti. - Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino. - Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame. Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas