Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2018

Rašytojo tag'as.

Vaizdas
Susirasti tag'ą apie rašymą ir jį padaryti sugalvojau trečiadienį, trečią valandą nakties. Simboliška, ar ne? Noriu pasipasakoti, jog per šias atostogas parašiau net vieną naują kūrinį ir beveik pabaigiau seną, jau pradėtą ir dulkes renkantį mano kompiuteryje, kurį sugalvojau beveik lygiai prieš metus - po savo pirmosios sesijos. Ai, dar su savimi turėjau debatus apie siekį/tikslą išleisti knygą. Todėl kodėl gi ta proga, kad kūryba atsigavo, nepadarius rašytojo tag'o? Net jeigu ir nelabai laikau save rašytoja. Galbūt tik su žiupsneliu ironijos. Ką tu rašai? Labai mėgstu trumpus kūrinius: miniatiūras, apsakymus, nes, mano nuomone, kuo ilgesnis kūrinys, tuo didesnė tikimybė nukrypti nuo tikrosios, pagrindinės minties ir pernelyg ištempti patį pasakojimą nereikalingomis detalėmis. Mėgstu į mažą tekstą sukišti daug prasmės.  Apie ką tu dažniausiai rašai? Žmones. Jie tokie įdomūs ir skirtingi! Man labai patinka nagrinėti jų tarpusavio santykius ir kapstinėtis viduje. Nes niek

Malūkas ir jo "Šiukšlyno žmonės".

Vaizdas
Tai nebuvo mano pirmas perskaitytas Malūko romanas, prieš tai skaičiau ir "Juodieji želmenys", ir "Vilko duona", kurie man paliko tokį stiprų įspūdį, jog radusi "Šiukšlyno žmones" knygų lentynoje, atskirai besiplaikstančius ir išplyšusius puslapius klijavau su lipnia juosta atgal į knygą ir romaną skaičiau labai atsargiai, kad vėl nepasimestų koks lapas. Perskaičius paskutinį knygos sakinį, aš buvau likusi be žado, knyga tiesiog sukrėtė ir supurtė mane bei mano mintis. Kelias dienas negalėjau atsigauti. Tai knyga, kaip sako autorius, apie žmogaus vienatvę, o vienišų žmonių daugiausia vaikų namuose, valkataujančių gretose, šiukšlynuose, kalėjimuose, katakombose. "Šiukšlyno žmonės - vieniši žmonės, bet vieniši žmonės - nebūtinai šiukšlyno žmonės." Pagrindiniai du veikėjai, labai greitai įsimenami ir sunkiai pamirštami - Gustė ir Matas; romane vaizduojamas jų tapsmas ar perėjimas iš vaikų į suaugusiuosius, bandančius prasimušti gyvenime, rasti savo

Netvarkingai papasakojau.

Vaizdas
Kelios dienos po Naujų Metų aš pabaigiau savo senąjį juodą kūrybos sąsiuvinį, pradėjau naują, į kurį labai smagu rašyti, sėdėjau ir braižiau sintaksės medžius gramatikos egzamine, pabaigiau žiūrėti  Amerikietiškos siaubo istorijos  antrą sezoną, perskaičiau pirmąją knygą šiais metais - Ivanauskaitės  Kaip užsiauginti baimę,  ilgai miegojau, vėlai užmigdavau, nes skaitydavau arba rašydavau, o šiandien per stilistikos egzaminą nagrinėjau  e. e. cummings'o  eilėraščius, statybininkai labai garsiai triukšmavo bute ir šiek tiek liūdėjau dėl nupuošiamos eglutės, pro kurią ryte skubėjau į egzaminą, Katedros aikštėje. Liko dar vienas atsiskaitymas rytoj, penktadienį ir iki vasario pradžios universiteto reikalai manęs nebejudina ir nebejaudina. Laukiu savo kelių savaičių atostogų po sesijos, nes tiksliai žinau, jog per jas bandysiu vėl įsivažiuoti į savo rašymo ritmą ir vėl kurti dalykus, kurie tiesiog verda mano smegenyse. Vakar netyčia užklydau į savo kūrinių aplankalą ir tokia keista sen