Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2018

Randai.

Vaizdas
Gražiausia dalis ta, jog visos žaizdos galiausiai virsta randais, marginančiais mūsų odą ir sielą bei pasakojančiais knygos puslapių vertas istorijas. Smakras . Pamenu, jog man buvo penkeri metai, o tau truputį daugiau   - šešeri. Aš ir Tu buvome susigalvoję žaidimą: šokinėti ant sofos tol kol spyruoklių girgždėjimą išgirs tėvai ir, be abejo, ateis mūsų išbarti. Tačiau viskas baigėsi truputį kitaip nei eiliniu tėvų šauksmu, jog laužome ir gadiname baldus. Šokinėjant praradau pusiausvyrą ir nulėkiau žemyn nuo sofos, trenkdama savo smakrą į stalo kampą. Vietoj spyruoklių girgždėjimo tėvai išgirdo mano siaubingą klyksmą ir atbėgę į kambarį rado mane kraujo baloje su praskeltu smakru. Atsimenu, jog tu stovėjai ant sofos išbalęs ir baimės pilnomis akimis žiūrėjai į mane, paplūdusią kraujais. Tu buvai pirmasis, kuris gavo barti: už tai, jog sugalvojai šį žaidimą, o po to ir aš, už tai, jog klausiau tavęs. Norėjau paprieštarauti – žaidimą mes sugalvojome kartu, tačiau pusė mano veido