pirmadienis, kovo 05, 2018

Be vietos.

Šiandien man paskaitos baigėsi 18:30.
Dažniausiai parsikračiusi troleibusu namo nebenoriu nieko tik maisto ir miego. Pirmadienių nemėgstu ne todėl, jog reikia anksti keltis, ne ne, man paskaitos tik nuo pirmos valandos, bet todėl, jog mano savaitės pradžia yra jėgas siurbianti dėlė. Pirmadienį iki pietų skubinu pasidaryti kuo daugiau darbų, perskaityti kuo daugiau tekstų, nes žinau, jog grįžusi nieko nebenorėsiu veikti, tik sėdėti ant sofos ir žiūrėti į rausvais tapetais padengtą sieną. O antradienį man juk paskaitos nuo ryto ir net visos trys, svarbios, privalomos paskaitos, kurioms reikia ruoštis. Trečiadienis ne visada būna baisus, tik kas antrą savaitę, o ir visą antradienio popietę jam ruoštis turiu. Skaityti storus, senus romanus, nuo kurių pompastiškumo ir įmantrių žodžių bei sąvokų, man jau sukasi galva ir jaučiu, kad po truputį alkstu paprastos, šiuolaikinės literatūros. Gaila, jog dabar jai laiko visiškai nebeturiu. Trečiadieniai man patinka, nes žinau, jog tai yra priešpaskutinė mano darbingos savaitės diena, nors grįžtu tik apie penktą valandą popiet, mano veide jau po truputį atsiranda šypsenėlė, ketvirtadienis, palyginus su savaitės pradžia, yra kaip lengvas pūkas. Pora paskaitų, o kartais ir viena, ir man jau savaitgalis. Per kurį aš braukiu devynis prakaitus, stengdamasi pasidaryti visos savaitės namų darbus. Kad nors kiek laisviau kvėpuoti galėčiau. Aš dar sugebu atkapstyti laiko šeimai, draugams, tačiau tam, ką dabar ypatingai noriu veikti - rašyti - niekaip. Man tai toks įpareigojantis dalykas, atrodo, jog prisėdus prie stalo, paėmus rašiklį į rankas, mano pečių negali spausti jokie dar neatlikti darbai. Mintys turi būti laisvos, švarios, nesuteptos buitimi. Todėl nekenčiu tų eilučių, kurias parašiau tik dėl to, kad nepamesti iš galvos, universitete ant palangės, laukiant paskaitos, virtuvėje, verdant makaronus, mašinoje, važiuojant namo. Aš buvau susikūrusi tobulus savo rašymo ritualus, kurie dabar yra negailestingai draskomi ir niekinami. Kodėl? Nes nėra laiko. O kai nėr laiko tokiems svarbiems mano sukurtiems mažmožiams, aš jaučiuosi tarsi be vietos.
Man šitas pusmetis prasidėjo tiesiog siaubingai ir atrodo, jog ta baisuma labai užsitęsė, nes kažkokios motyvacijos ar bent jau noro, kuris būdavo anksčiau, mokytis bei eiti į paskaitas nelabai sukrapštau savyje. Ir kiekvieną rytą darosi vis kebliau priversti save eiti į stotelę, lipti į troleibusą, riedėti link universiteto ir stumti laiką paskaitose. Kelias savaites laikiausi įsikabinusi minties, jog vis dėlto filologynas nėra ta mano vieta, kaip galvojau, kad yra, vis dėlto nepritampu ten ir panašiai, galvojau net mesti viską ir perstoti. Kažkur. Kitur. Vėl be vietos. Dabar galvoju, kad galbūt su mano studijomis yra viskas gerai, galbūt aš pati kažkaip nesugebu savęs susirinkti ir susidėti į vieną vietą, kad galėčiau jaustis laiminga. Aš jaučiu, kad vis dėlto paskubėjau, dar neatradau savęs. Ir baisu darosi nuo minties, kad laiku nesugebėsiu. Kad ateis laikas kažką kurti, savo gyvenimą, savo šeimą, o aš vis dar blaškysiuosi kaip kažkada mano matyta širšė troleibuse. Vargšė daužėsi į stiklą, kol išseko ir kažkur po purvinomis, odinėmis sėdynėmis numirė. Noriu būti ta širšė, kuri ištrūksta iš to piko metu prigrūsto ir tvankaus troleibuso. Aš bijau tik pavėluoti atrasti savo vietą arba apskritai likti be jos. 


O šiandien man suėjo jau dvidešimt vieneri.

16 komentarų:

  1. tikiu, kad padarysi tokį sprendimą, kuris Tau bus geriausias. tik nereikia bijoti.
    beje, su gimtadieniu! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Visų pirma, tai labai nuoširdus ir toks „naminis” įrašas. Man tikrai patiko, nežinau kuo, bet manau pati supranti ką reiškia kai skaitai ir įsitrauki ir bum paskutinė eilutė :) visų antra, su gimtadieniu 💕 palinkėsiu, kad kuo greičiau atsirastų laiko tam, ką mėgsti labiausiai 💖

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nuoširdžiai man patinka. :)) tai turbūt ir įtraukia. ačiū Tau labai!

      Panaikinti
  3. Tavo nuoširdumas pavydėtinas. Iš tikro. Tu taip puikiai moki pareikšti tokius buitinius dalykus, taip lengvai, paprastais su šiokiu tokiu sarkazmu. Labai labai patiko! ♥
    Beje, perduodu pavėluotus, bet nuoširdžius sveikinimus gimtadienio proga! ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. labai džiaugiuosi, kad patiko, dėkoju Tau! ♥♥

      Panaikinti
  4. Žinau kaip jautiesi, dabar man tas pats. Keliu klausimus kur dėtis toliau? Šiais metais baigiu dvyliktą, žinoma jei ją baigsiu, ir tolimesni mano variantai mane baugina. Nes neatrandu tikrosios savęs. O tu, nepasiduok. Pabaik studijas, nepamiršk jog esi protinga, ir net jai būtum ta vapsva troleibuse du kartus atsitrenkus į langą trečią pataikytum į duris ;)
    Ir tikiuosi gerai pažymėjai savo gimimo dieną :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. žinoma, jog baigsi! ir, žinoma, jog atrasi save, net jei ateitis ir atrodo baugi. ;)) labai ačiū Tau!

      Panaikinti
  5. Gražiai parašyta. Šauniai. Rašyk ir toliau, turi ką pasakyti.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Įrašą praeitą dieną skaičiau gal tris kartus. Susigraudinau... Realiai labai patinka toki įrašai! Taip ir toliau! Ir su praėjusiu, nors jis ir seniai buvo bet wtvr:D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū tau labai! geriau vėliau nei niekada :D

      Panaikinti
  7. Įrašas tikras nuoširdus širdžiai. Net miela skaityti.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Pritariu šimtu procentų, nu jau toooks nuoširdumas...

    AtsakytiPanaikinti